Tai štai, antra dalis.
Pamiršau paminėt, kad kol buvau Varkaloj Augustas mane pasiėmė į barbekiu su užsienietiškais ten pat gyvenančiais žmonėm. Ten susitikom vieną latvį, kuris nebaisiai puikiai šnekėjo angliškai, du rusus dizainerius freelanc‘inančius ir vis besibastančius po pasaulį – pusmetis šen, pusmetis ten – bei indonezietį, kuris buvo atvažiavęs saulės užtėmimo žiūrėt. Apturėjome gana smagų vakarą.
Aha, nu bet važiuojam lauk iš Varkalos. Ties šitu miesteliu mano didysis planas ir baigėsi, tai ten būdama paskutinę dieną paskaitinėjau dar savo Lonely Planet, prasiėjau per porą kelionių agentūrų ir susigalvojau kur važiuot toliau.
Gruodžio 28 d. anksti anksti ryte pavažiavau iki kito miestuko, ten sėdau į laivuką, kuris turėjo paplukdyti po upes. Tai yra vienas žymesnių užsiėmimų, kuriuos reikia nuveikti Keraloj. Backwaters vadinasi. Iš esmės prie jūros jinai turi upę, kuri daug kartų išsišakoja į visokius kanaliukus, pelkes ir pan. Ten pakrantėse yra pridygę visokių kaimų ir kitų egzotiškų objektų. Nu bet aš neturėdama nei baisiai daug pinigų, nei laiko, sėdau į didėlesnį government laivą, kuris dar ir judėjo ta kryptim, kur man reikia ir didžiausio grožio ar egzotikos nemačiau – upė buvo didelė, laivas niekur nestojo, žmonių jame apie 50. Anyway, vaizdai buvo gan gražūs, o į Keralą gal dar pasitaikys sugrįžt ir po kanaliukus pasiplaukiot. Laivas vežė praktiškai vien užsieniečius, tai prisiklausiau jų istorijų apie klajones. Ypač patiko viena gerokokai vyresnio amžiaus pora iš Prancūzijos. Jų istorijos prasideda maždaug ‘o kai 80-ais buvom Kenijoj..”.
Dar laive sužinojau, kad kitądien Keraloj streikas, taig nedirbs joks visuomeninis transportas, visos įstaigos ir t.t. ir panašiai. Teko persidėliot planą ir pasistengt neužstrigt jokioj neįdomioj vietoj. Taig kita tos dienos dalis prabėgo autobusuose ir traukiniuose.
Čia verta paminėt du dalykus:
1) iki traukinių stoties turėjau nukakt iš vieno mažo miestuko į kitą mažą miestuką. Vienam iš mažų miestukų gyvena kažkokia gan šventa indam moteriška, vadinama Hugging Mother. Jaučiu, kad moterys ten visai tiki ir kokiom nors jos galiom, nes autobusiukas (toks nedidelis, panašus kaip Lietuvoj tarp kaimų kursuoja) buvo pilnas pilnutėlis išsipuošusių moteriškų, visos kaip viena apsirėdžiusios sariais, šypsančios ir kažkodėl basos. langai ten neįstiklinti, tai vėjelis per visus šonus plaukus kedena ir visu garsu groja indiška muzika. Jausmas buvo kaip kokiam filme apie gan senus laikus egzotiškoj šaly su egzotišku soundtrack‘u. Nu rimtai, važiavau visa išsišiepus.
2) Baimė nr. 2 atsirado, kai susipratau, kad kažkokiam nepažįstamam miestuke be jokio užsakyto viešbučio atsidursiu vakarop nevisai aišku kada. Visi interneto puslapiai, forumai ir Lonely Planet rėkia, kad per Kalėdas-Naujus viskas užsakyta, be šansų kažką rast ir t.t. ir panašiai. Turizmo agentūros sakė priešingai – važiuok ir rasi. Tai va, ir radau. Per pirmas 10min tik atvažiavus. Pasirinkimo daug nebuvo, bet nevarysim Dievo į medį.Miestukas Kumily – hill station, kuriame apsistoje visi važiuojantys į Peryiar nacionalinį parką. Kaip ir aš.
Kaip atrodo streikas Indijoj? O gi taip, kad viskas uždaryta, bet restoraną surast užtrunka 10min, turizmo agentūrą – irgi. Vyksta tas tik kiek tyliau, maždaug “ts, ma’am, restaurant here“. Ką nors labiau pačiau susirast gerokai sunkiau žinoma, tai ko gero pirmą ir paskutinį kartą naudojaus turizmo agentūros paslaugom. Ne todėl, kad prastai buvo, bet šiaip mėgstu pati. Surast irgi sunku nebuvo – agentas pagavo kitą rytą iškart išėjus iš viešbučio.
Dienos nuveikimai: prieskonių sodo aplankymas kartu su gidu. Patiko. Apačioj galit matyt kaučiukmedžio nuotrauką. Tas baltas atsiranda kiek įpjovus medį, nuteka į specialiai apačioj medžio pritvirtintą induką ir ten stingteli iki tokios gumiškos masės. Dar gidas pasibaisėjo, kad aš neužsiimu joga. Ką darysi. 
Pajojimas an dramblio. Nieko labai įspūdingo. Ir foto neturiu – vienintelis trūkumas kai keliauji viena, kad nevisad bus ko paprašyt.
Indiškų kovos menų šou. Nebaisiai įspūdinga.
Senobiškas indiškas vaidinimas – Kathakali. Čia man buvo gan įdomu. Aišku jei prieš tai nebūtų išdalinę lapo su papasakojimu, būčiau nesupratus nė truputėlio. O iš esmės atrodo taip: scenoj sėdi pora muzikantų, dainorėlis (dainuoja malayalam – vietine kalba, žinoma) ir du aktoriai (vien vyrai, jokių moterų šiukštu). Anie yra išdažyti stipriai stipriai ir prirengti. Visas pasakojimas yra dainuojamas, o aktoriai viską rodo veido judesiais (galima taip sakyt?), ypač akim, ir kažkuo panašiu į šokį. Vaidinimas žinoma yra koks nors jų religinis pasakojimas. Truko apie pusvalandį, bet, kiek žinau, per religines šventes jie šventyklose visą naktį tokius turi. Dabar svarstau, kad man patiko ko gero labiausiai dėl to, kad tai buvo pirma kokio nors kultūrinio reiškinio (išskyrus, architektūrą) apraiška.
Tiek tos dienos. Kitą rytą – į nacionalinį parką, dėl kurio ir atvažiavau į miestelį. Laukė smarkus nusivylimas, nes vienintelis būdas pamatyt kokių žvėrių buvo plaukti laivu per didelį ežerą ir laukt kol koks išlįs pagert vandens. Ir tas būdas buvo uždraustas, nes prieš pora mėnesių, vienas laivas apsivertė ir visi ten buvę nuskendo. Šiurpokai..
Anyway, neplaukdamas niekur, nelabai ten ką pamatysi. Pora indų su kuriais dalinaus rikšą užtruko iš viso 15min kol apsifotkino visom pozom (sakiau kad indai tai kiniečiai nr. 2, visur pyškina kaip pašėlę?), su manim ir be manęs ir išlėkė. Aš pasiėmiau arbatos ir pasisėdėjau ten su knyga dar pora valandų.
Planavau važiuot į dar aukščiau esantį miestuką, bet persigalvojau/sušalau ir patraukiau atgal į Cochin. Ten sutikau krūva kitų stažuotojų iš Čandigaro ir tas pora dienų praleidom kartu. Visa laimė. Naujieji buvo creepy. Ne kitaip.
Žodž pasibuvom mes pradžioj viešbuty, bandėm darytis Mojito, nepavyko, bet nesvarb. Apie 23.30 patraukėm link paplūdimio, kur buvom girdėję, kad degins Kalėdų Senelį (nežinau iš kur tokios baisios apeigos), bet to mes nepriėjom. Taig Naujieji Metai Indijoj – didelė minia iš kažkur išlindusių indų vyrų (rimtai, mačiau gal kokias 10 moterų, iš kurių 5 užsienietės), visi spokso kažkokiom keistom akim, nu bet per daug nekreipiam dėmesio – pripratę. Visi eina ta pačia kryptim, bišk grūdasi, mes grūdamės irgi – irgi pripratom. Kai kažkoks creepy indiškas vyras pradeda liestis prie lenkės kojų, nusprendžiam pasitraukti į šalį. Po 10min aplink mus susiburia gera minia indiškų vyrų ir spokso kokiom tai keistom akim. Ten pat sulaukiam 00.00, kažkur tolumoj iššauna vienas fejerverkas, sutrikę pasitikrinam laikrodžius – nu tikrai, taip Indija atrodo, kai ateina 2010. Ne tai, kad man baisiai rūpėtų Nauji Metai, nu bet vis keista. Apsisukom ir aplinkinėm gatvelėm grįžom į viešbutį. Nu nuoširdžiai, šitie Nauji Metai ko gero buvo keisčiausi kiek esu turėjus.
Tat ir buvo praktiškai visa kelionė. Kitądien – autobusas iki Coimbatore, lievoka naktis lievokam pilnam uodų viešbuty (sakiau, kad Indijoj uodai nezvimbia? Pagaut neįmanoma, o kanda taip pat kaip lietuviški..), skrydis ir klaikiai šaltas autobusas iš Delio į Čandigarą. Čia gavau patirti baimę nr. 3, kai 3-ią ryto stoty pasigavau jauna rikšininką, kuris per 20min bevažiuojant surūkė 3 cigaretes ir klausinėjo, ar aš ištekėjus, su kuo gyvenu ir pan. Nu bet laimė, jau žinojau, ką Indijoj reikia atsakyti gavus tokių klausimų.
Ok ok. Kerala. Visai pietuose besanti Indijos valstija, kur aš kažkodėl išsitrenkiau švęst Kalėdų ir Naujų.
Išvažiavau 23-ią dieną tiesiai iš darbo traukiniu stotin. Iš ten į Delį, iš kur išskridau. Čia buvo mano baimė nr. 1, t.y. Delio traukinių stotis ir derėjimasis su taksi nakčia (nu apie 23h atvažiavau). Be reikalo baiminaus. Stotys Indijoj ko gero yra viena saugiausiu vietų, kadangi dieną naktį pilnos žmonių. Nu bent didesniuose miestuose. Delis dar yra pagarsėjęs (kartą kitą pati patyriau) kaip lupikų ir šiaip nedraugiškų turistų piniginių atžvilgiu žmonių miestas. Tai kad buvo naktis ir itin šalta (nu gerai, ne itin, tiesiog aš kai išsiruošiu į pietus, tai per daug rūbu neprisijamu) derėtis nepadėjo. Anyway, oro uostą pasiekiau laimingai. Ten praleidau naktį iki skrydžio. Laikas labai neprailgo – excitement apie kelionę, sutiktas kiek įkyrus indas bei knygynas padėjo prastumti tas valandas.
Off topic: mėgstu knygynus Indijoj – knygos tokios pat kaip pas mumi (nu tik angliškos), kainuoja ne centus, bet tikrai pigiau nei Lietuvoj (kol kas kiek pirkdavau būdavo apie 15lt), o kai žinai kiek laiko praleisi kely tai pasidaro vienas būtinų atributų.
Gruodžio 24d. Kūčios.
Šita diena turėjo būt gan stipriai varginanti, nes skridau ne tiesiai Keralon, o į Coimbatore, iš kurio reikejo jamt 6h traukinį iki vieno pagrindinių turistinių miestelių Keraloj – Cochin. Galvojau, kad viena keliaudama gerokai daugiau išleisiu viešbučiam ir transportui, nes su niekuo nesidalinu išlaidų. Su viešbučiais – tiesa, o va su transportu tai sekdavosi man vis kokį autobusą pagriebt. Nu gal tiek ir sekdavosi – 100 Rs rikša vs. 5 Rs autobusu buvo pakankamas argumentas pablūdint aplinkui, paklausinėt vietinių ir susirast kaip nusigaut iš/į oro uostą ir pan. Dėl indiškų žmonių nesugebėjimo pasakyti ‘Nežinau’ arba perklausti jei neišgirdo, jau esam turėję nuotykių, kai nuvažiuoji visai ne ten kur nori, tai čia pasidariau paranojiška siek tiek, nes įlipus į autobusą klausdavau bent trijų žmonių ar čia tas kurio man reikia, tai tokių nuotykių kaip Aido pavyko išvengti.
Off topic nr. 2. Itin daug kur viską rašantys angliškai indai apie autobusus taip negalvoja – dauguma info hindi, be vietinių nieko nesuprasi.
Pagal Justės request’a rašau apie žmones. Žmogus nr. 2 sutiktas autobuse iš traukinių stoties į Cochin centrą leitenantas iš Šri Lankos. Sakė ten dar trečdaliu pigiau nei Indijoj. Reiks lankyt.
Tai štai vakarop atsidūriau Cochin – miestelis man smarkiai patiko, gal dėl to, kad per pačias Kalėdas norėjos nors kiek artimesnio peizažo nei indiški statiniai ir šiukšlinos gatves. Cochin – turistinis miestelis, apsuptas vandens, gan švarus, pilnas parduotuvėlių, restoranų, jaukių kavinių ir pora bažnyčių. Net žydų rajoną turi.
Kučių vakarienė, reikia pripažinti, buvo liūdnoka. Baisiai norėjos užsukt į bažnyčia bent kokios Kalėdiškos dvasios pajust, bet kol palydėjau sutiktą apsirgusią australę susitikt su jos draugu, mišios baigėsi ir viskas buvo uždaryta. Susiradau restoraną, pavakarieniavau neskanių makaronų (kokį 15-tą kartą užlipu ant to pačio grėblio, vis norėdama ne indiško maisto, išsirenku makaronus, nes daugiau nelabai kokių variantų yra, ir jie visada būna nelabai kokie.), bišk paliūdėjau ir grįžau miegot. Po praktiškai 24h oro uostuose, lėktuvuose ir traukiniuose miegas buvo pasakiškas.
25 d. Kalėdos. Jau kitą rytą išsiruošiau į kitą miestelį, Keralos pietuose – Varkala. Atkeliavau pavakare, apsistojau pas žmones nr. 3 ir 4: Augustą ir Katją (www.followtheroad.com – jų puslapis). Visai neketinau Indijoj naudotis couchsurfing‘u, bet netyčia aptikus juos negalėjau neparašyt. Labai jaukiai mane priėmė, praleidau ten dvi dienas dienas. Nėr daug ko žiūrėt, bet paplūdimys smagus, jūra šilta, oras puikus. Varkaloj praleidau pirmą ir turbūt vienintelę dieną gulėdama indiškam paplūdimy. Dar sustikau Kamilės indą, katras yra puikus ir manęs daug prifotkino. Kristina, jis tikrai šneka be indiško akcento.
Aha, nuotraukų bišk.
Kraštovaizdis pasikeičia: iš molio drėbti nameliai virsta šiaudiniais
kinietiški tinklai (ne šiaip dėl grožio, naudoja juos čia)
atrodo skaniau nei yra
aš ir Alok (Kamilės indas). Aha susvilau per tą vieną dieną neprastai
Užteks.
Antra kelionės dalis – kitam įraše.
Tai štai galų gale apie kelionę.
Visai neketinau kokio ilgesnio pakeliavimo čia daryt, nu bent ne iki stažuotės pabaigos, bet susivokiau, kad liksiu viena savo nykiam Čandigare jei neišvažiuosiu. Didesnė dalis žmonių su kuriais daugiausia bendrauju ir gyvenu išlėkė į Mumbai ir Goa – manęs ten kažkaip visai netraukė. Visi sako, kad labai gražūs paplūdimiai ir t.t., bet per Naujus Metus ten grasinosi būti tiršta turistų ir indų (po to brazilė sakė, kad pas juos tiek žmonių – normalus savaitgalis vasarą pajūry), kainos užžvėrėję, o paplūdimių Indijoj ir kitur yra kur pažiūrėti. Pavyzdžiui, Keraloj kur aš ir išsiruošiau. Nusprendžiau, kad jei jau Kalėdos be artimųjų, tai bent važiuosiu ten kur tikrai noriu.
Iš karto pradėsiu nuo antro galo – svarbiausi apibendrinimai šitos kelionės:
Nr. 1. Važiavau, kaip jau supratot, viena.
Patiko.
Pradžioj baiminaus, su Aidu pašnekėjus kiek ramiau paliko, bet nu vis tiek. Jau kažkam sakiausi, kad nuolat trinantis su krūva stažuotojų vienatvė aplanko tik tualete. Nu rimtai, turbūt net parduotuvėj nesu viena buvus. Be to, čia gi Indija – vienom moterim, o tuo labiau baltosiom nerekomenduojama keliauti.
Nu ir turiu pareikšti buvo visai nebaisu. Tiesa, aš žinodama, kad neatsipalaiduosiu jei pasidarysiu taip, kad vakarais ar naktim teks kur vienai trankytis (kaip mes dažnai darom taupydami laiką per kitas keliones) ir susigadinsiu kelionę, ir susiplanavau atitinkamai. O toliau viską lemia sveikas protas, gan turistinis regionas ir apibendrinimas Nr. 2.
Tai štai ne šiaip, kad nebuvo baisu, o net gan puikiai sekėsi. Viena vertus, jau buvo nusivarginus nuo keliavimo su dešimt žmonių, kai apsispręsti į kurią pusę dabar eisim trunka valandą. Kitas privalumas – nu kiek žmonių tada sutinki. Draugiškų, keistų, bišk įkyrių, indų, užsieniečių, you name it. Niekur jie nedingsta ir sutikt gali ir ne vienas keliaudamas, bet gerokai mažiau tikimybės, kad kažkas tave random užkalbins jeigu tu jau su kuom nors, negu kai esi vienas. + indai yra drovios būtybės moteriškų atžvilgiu, tai jei koks ir užsinori užkalbint grupelę, visad eis prie vyriškos giminės, o štai čia nebuvo jiem tokio pasirinkimo, tai pasibendravau ir su visai nieko indais.
Nr. 2. Pagaliau kažkiek pajaučiau indišką gyvenimo būdą/keliavimo ritmą/whatever. Dalį kelionės buvau susiplanavus, o antra dalis gavos „kur akys nuves“, nes užsilaukiau besvarstydama ir internetu jau viskas buvo užsakyta. Jeigu būčiau nepagyvenus kurį laiką Indijoj, būčiau nervinusis gerokai, nes traukinių tvarkaraščių neišsiaiškinsi; net jei esi stoty, o traukinys vėluoja, niekur niekas apie tai nepraneš, o užsukus į stoties viršininko kabinetą, jis tokiu meiliu balseliu pradės kviest papietaut, kad spruksi iš ten greitai. Ir taip toliau, ir panašiai. Tad tenka tik atsipalaiduot ir žiūrėt, kaip viskas savaime išsispręs. Ir visad išsispręsdavo. Nu ties, baisiai kažkokių rimtų situacijų ir nebuvo, bet lydėjo jausmas, kad itin sekasi. Gal dar ir dėl to, kad išmokau pagrindines tris keliavimo taisykles: klausk vietinių, klausk vietinių, klausk vietinių. Indijoj šitas galioja kvadratu.
Nr. 3. Viskas? Buvau sugalvojus daugiau kažką, nu ką darysi, einu apie pačią kelionę rašyt.
Naujienos naujienos (nu gerai truputi pavėluotai, bet ką jau čia):
- turiu lietuvę dar vieną. Nu gal nevisai turiu, bet gyvena tam pačiam mieste, tam pačiam name kaip aš, ir dar dirbsim netoli. Nepažįstu dar visai, bet vis smagu su kažkuo pabendraut gimtąja kalba ne per Skype. Jurga, jeigu kada aptiksi šitą blog’ą, tai jio, čia apie tave 
. Lenkai, tiesa, vis dar smarkiai lenkia, jų čia keturi vien dabar, o dar bent pora ruošias atkakti.
- Indijoj būna žiema. Nėr čia jiem kaip su mūsų kraštu lygintis žinoma, bet vėsu. Apie +10 C šiuo metu. O didėlesnė bėda yra ta, kad centrinis šildymas čia dar neišrastas, tai temperatūra viduj ir lauke skiriasi pora laipsnių, kas sudaro reikiamybę miegoti su megztuku ir karšto vandens buteliu lovoj beigi įsigyti šildytuvą, kuris pajams tiek elektros, kiek dar nesu suvartojus. Ai, nu bet.
Taip mes Indijoj leidžiam žiemą: su dekiais, kepurėm, vilnonėm kojinėm ir pan.
Apie kelionę vis rašau, bet pamažėliais, taig kantrybės
Praeitą kartą tik nufilosofavau kažką apie savijautas, o bet yra ir daugiau ką čia paapibendrint (metų pabaiga vis tik), papasakoti ar šiaip pablevyzgot.
Pradėsiu nuo lengvesnės dalies.
Kasdienybė. Bišk pakeliavom dar, į kalnus. Smarkiai šaltai keliavom, kas man bene vienintelei iš grupės patiko – nu nors kiek rudeniško-žiemiško oro.
Išsikraustė pusė namų, dabar besam keturiese gana dideliam name ir jaučiamės keistai. Bet išsikraustė ir pelė, kas irgi man bene vienintelei rūpėjo.
Aiesec‘as vis dar užknisa. Daug labiau nei pelė. Į labai smulkmenas neišsiplečiant, aš vis dar neužregistruota Indijoj. Tą reikia padaryti per pirmas dvi savaites, man gi šuoliuoja ketvirtas mėnuo, kuom ne šaunu? Nešiau dokumentus dukart, vienąkart naglai į akis pamelavo, kad viskas sutvarkyta. Antrą kartą tik išsisukinėjo. Dabar kasdien tekstinu, “tai kada registruosimės“, gal šią savaitę jau pavyks, nes trečias žmogus paskirtas būti atsakingu už mano užregistravimą yra gan normalus (update: pasirodo, toks pat kaip visi, registruosiuos kitamet). Spjaučiau ant visų Aiesec‘ų ir pati nueičiau, bet už vėlavimą yra baudos, tai čia jau anys man neišsisuks, dėl jų kaltės vėluoju, jie ir susimokės. Lyg ir sutarėm dėl šito, bet Ramunės patarlė po trijų su puse mėnesių Indijoj sako „niekada nebūk tikras indo žodžiu“. Vis tik jaučiu pareigą paminėti, kad pastaruoju metu sutinku ir šaunių indų, netgi tarp studentų, kas yra džiuginanti naujiena, o tai Kamilė jau man savo atsiuntė išsigandus. Pračekinsim ir jįjį.
Darbas. Nu čia įvairiapusiškai sekasi. Ko gero labiau teigiamai negu ne.
Jei truputį paplėtojus, teigiami dalykai būtų šie:
Tas, ką darau (pardavimai – aut. past.) man patinka ir įdomu.
Neblogai pramokau apie dizaino beigi programavimo paslaugas.
Niekas manęs nečekina ir duoda laisvę ir priima pasiūlymus gana noriai. Nėra jokių biurokratijų ar šiaip aparatų, kur kas nors turėtų ką nors patvirtinti, padiskutuoti su krūva žmonių ar dar kaip nors – nueinu pas šefą, pasakau, jis sako „yeah, ok“ ir tuom sprendimų priėmimas pasibaigia. Tas pakelia motyvaciją, skatina dirbti ir galvoti daugiau, be to jokie procesai neužsivilkina. Deja, tai yra lazda su dviem galais,
ir čia mes pereiname prie neigiamybių.
Antras lazdos galas yra tai, kad iš esmės visus sprendimus priima vienas žmogus + tas pats žmogus bendrauja su klientais (account management) bei parduoda (iki kol, žinoma, atvažiavo Ramunė ir dar nieko nepardavė. Nu bet čia įšokau į kitą neigiamybę). Įmonėj dirba 60+ žmonių. Kas nors kiek mokėsi vadybos teorijos, matyt numano, kur tai veda. Neatmenu, ką ten tiksliai tos teorijos sakė, bet galiu jums pasakyti, kur atvedė mumis:
komunikacijos problemos.
nekyla jokių idėjų, pasiūlymų, kritikos, iniciatyvos ar tiesiog diskusijų iš komandos – šitą man vis dar keista matyti. Bandau spėlioti, ar čia tik pas mus įmonėj taip, ar tiesiog Indijos kastų ypatumai persiduoda į gana stiprią hierarchiją (darbuotojas – manager – direktorius) įmonės viduj. Pasireiškia viskame. Per paprasčiausias smulkmenas, tokias kaip žodelis “sir” pridedamas net nesikreipiant. Kalbantis apie darbinius reikalus, niekas niekada neprieštarauja, o manager‘iai pamini tik “brilliant”, “perfect” ir panašius būdvardžius. ir dar nemazai visko..
sprendimų priėmimas iš greito patampa neįmanomai lėtu, kai to žmogaus tiesiog nėra arba jis nekelia ragelio gan tyčia arba neranda laiko atsakyti į mail‘us, o tą indiški žmonės daro dažnai, nesvarbu ar būtų direktorius, ar paprastas programeris, ar aiesec‘ietis. Bet čia vėlgi, nebūtinai vien indiškas bruožas.
(reiktų paminėti, kad mano matyta tikrovė gana nedidelė + iškreipta kalbos barjero, tai gali būti, kad nugrybauju, nors mano nuomonė gan sutampa ir su kitų stažuotojų.)
Ir visvien, galu gale pamacius, kaip veikia kitos imones arba, neduok die, valstybines istaigos, susipranti, kad cia jie is tiesu vieni saunesniu.
Jeigu nebe apie lazdą, o apie mane, tai kaip jau minėjau liūdina ir rezultatai. O tiksliau jų nebuvimas. Tam galima priieškoti nemažai priežasčių, tarp kurių papultų ir visos neigiamybės, kurias čia jau suminėjau. Vienas rimtesnis faktorius toks, kad pardavinėti kažką ko neišmanai nebaisiai įmanoma. Kai pasakojaus apie darbą dar kažkada rugsėjį, minėjau kad moko mane. Tai tie mokymai užtruko porą dienų, po to nebebuvo laiko, nes spėkit, kas mane mokė, ir praktiškai turėjau iš trumpų pakalbėjimų su vadovu, interneto ir nuolatinio lindimo prie programerių su savo klausimais susivokti viską pati. Uztruko. Bet, tiesa pasakius, tokiom aplinkybėm save vertinčiau gana gerai. Kitas dalykas vėlgi susijęs su tuo, kad viską sprendžia mano vadovas. Kai kuriose srityse mūsų nuomonės visai nesutampa, pvz. kaip turi atrodyti pasiūlymas, nu o ginčytis ir nuomonę pakeisti jis nevisai įpratęs. Be to, labai nelengva argumentuoti, kai pati nesu pardavus, o štai jis yra, daug kartų. Del to, ko gero, reiktu dazniau sutikti su jo nuomone, vis tik rezultatai jo naudai, o bet nelengva, nes issiskiria musu poziuriai ne kokiose ten smulkmese.
Overall, man cia vis tiek patinka ir idomu. Tos visos neigiamybes pavirsta kazkuo labai teigiamu, kai pradedi galvoti apie ilga perioda, o tai ko gero ir yra bottom line.
Dar buvau numacius pasidalinti ispudziais apie Indija, bet kadangi pietu pertrauka arteja I pabaiga, pasakysiu tik viena sakini: Salis, kurioj idomu trumpai pabuti, labai idomu pamatyti ir pakeliauti, bet niekaip nenoreciau cia gyventi.
Nu ir galiausiai, paveluotai, bet kai rasiau sita wordpress’as strigo ir nedave man nieko siusti, tai su praejusiom ir ateinanciom sventem mieli teveliai, giminaiciai, draugai ir visi kiti kurie uzsukat cia pas man Google’as pasipuose palme, kazkokios panasios Kaledos buvo ir pas man simet. daugiau papasakosiu veleliau, o bet paerzinimui galiu ideti nuotraukeliu, kurios yra mano ir Kamiles indo susitikimo rezultatas
Nu gerai, šiek tiek mažiau, bet bent apytiksliai..
Jau tris mėnesius liksminuos šaly, kur pasirodo alaus pakankamai, užtai vyno nė per kur. Ir pyragų mažokai. Nu ir dar kažkiek panašiai laiko praleisti liko.
Kaip visi laikini emigrantai, tarstelčiau, kad laikas bėga kaip koks pašėlęs. Tik man rods, mane tas šiek tiek mažiau nustebina negu juosiuos. Vien dėl to, kad nuolatinėj žmonių kaitoj esu. Jeigu marasmuso ir kitų puikių mainų programų studentai maždaug vienu metu suvažiuoja, susipažįsta, susitūsina ir išvažiuoja, tai aš kiekvieną savaitę vis su kuom nauju susipažįstu, ir vis tenka atsisveikinti su zmonem, kurie padėjo apsiprasti ir išmokė, kaip išgyventi šitoj šaly. Kitas dalykas – nuolat labai aiškiai jaučiasi, kuriam laikui žmogus atvažiavo: štai lenkė, atvažiavus prieš dvi dienas jau sėdi su tašku ant kaktos ir planuoja lauktuves, nes tebus čia du mėnesius, o brazilė kuriai liko dar geras pusmetis, dar neturi nei vieno indiško papuošalo (o jų pirkimui atsispirti čia nelengva, mielos skaitytojos), nors tūno čia nuo rugpjūčio. Šitas ir padaro laiką absoliučiai reliatyvia sąvoka. Nei jis greitas, nei lėtas iš tiesų.
Šiek tiek stabtelsiu keliaut. Iki Kalėdų. Be visai neįdomių praktinių sumetimų, kaipo pinigų pataupymas, rimčiausia priežastis būtų, kad nebedžiugina. O tiksliau, nebestebina tiek, kad būtų verta savaitgalį ne pailsėti, o dar labiau nuvargti trenkiantis 7h besikratančiam autobuse į vieną pusę. Ir dar šalta kalnuos jau neprastai.
Jau kitą savaitę pusė mūsų buto išsikraustys. Gaila bišk, nes pamėgau tuos žmones. Liksim dabar su brazile, nevala vengre ir čeku. Ir pele (jio, it’s official, turim vieną, pati mačiau:/, sekmadienį pirksiu nuodų). Nu ir tenka prisipažinti, bišk pavydu tiem išvažiuojantiem, nes nors ir puikiai aš leisiu laiką paplūdimiuose su +35 su drambliais ir tigrais ir prieskonių planatacijom, netikėtai stipriai Kalėdų tradiciškesnių norėčiau. Ir Lietuvos pasiilgau, ne kaip Živilė (ne akmuo cia, Zivyl). O daug.
Kadangi pati vis neprisiruošiu raštelti, ką daugiau apie indiškus darbo ir kitus ypatumus, tai bent galiu nulinkint į straipsnį, kurį jau parekomendavo Tadas. Labai daug jau pati praktiškai pamačiau visko iš to, kas čia rašoma. Nu tik darbuotojai pas mus neišeina kada nori, o sėdi stropiai kiek reikia (nuo šiol ir kas antrą šeštadienį dirbsim) ir net kavos pertraukėlių jokių nedaro.
Tiek, mieli skaitytojai. Pabaigai – random nuotrauka (nė jokia čia užuomina kokiam nors lietuvaičiui . Čia daug kur tokios kirpyklos/skutyklos įsikūrę, per pirmas penkias minutes eidama iki sankryžos kokias penkias praeinu. Ant medžio pakabintas veidrodis ir maža lentynėlė, priešais – kėdė ir paslaugus kirpėjas.
p.s. su tuo himnu kino teatruose taip ir neišsiaiškinau. Darbe moteriškos sakė, kad tik kai kuriuose kino teatruose taip daro. Gal ir taip, bet va dabar dar pasigūglijau – visoj Indijoj tas gana įprasta ir jau daug metų ir kiekvienos valstijos valdžia nurodo, kaip elgtis. Vienžo, keistuoliai ir tiek…
Mieli blogo skaitytojai,
Pakol neišblėso įspūdžiai – vakar buvau indiškam kino teatre ir negaliu susilaikyt nepapasakojus tam tikrų ypatumų, kurie sukėlė šypseną keletą kartų.
Visų pirma, Indijoj prekybos centruose, tiek mažuose, tiek dideliuose kažkodėl yra įprasta turėti atskirą įėjima ir išėjimą. Antra, įprasta yra įeinant apturėti patikrinimą neprastesnį nei bandant pažiūrėt į Pakistano pasienį ar šiaip skrendant į kokią kitą šalį. Gauni parodyt rankinę, negalima įsinešti jokių savo maisto produktų (būtų nestebėtina į maisto prekių parduotuvę, bet į kino teatrą?) ar gėrimų, foto aparato nu ir įvairių potencialių ginklų, įskaitant peilį, degtukus, žiebtuvėlį etc. Nesu dar išsiaiškinus, kodėl indai taip kruopščiai viską tikrina (tas galioja ne tik kino teatrui, bet ir prekybos centrui pilnam rūbų parduotuvių, ofisų pastatams ir t.t.), gal pradėjo tik po Mumbajaus įvykių, bet nieko tiksliai nežinau, tai ir nespėliosiu daugiau.
Nukakus į kino teatro teritoriją, t.y. trečią aukštą šiuo konkrečiu atveju, turėjome krūvą restoranėlių kairėj pusėj ir patį kino teatrą dešinėj. Spėkit ką? Ir šituose restoranėliuose nusipirkus maisto negali įsinešti kinan. Čia pat reikia praeiti dar vieną daiktų patikrinimą, nu ir galų gale priartėjame prie vietos, kur jau gali atominėm kainom įsigyti sumuštinėlį, popkornų ar dar kokio „maisto“. Nu gerai, šito keistumo priežastis aiški – išpešti daugiau pinigo.
Kino salė ne kažkuo ypatinga. Žiūrėjom 2012, visai neketinau, bet tat buvo vienintelis kiek nors su anglų kalba susijęs filmas, jokiuose kituose net titrų negali tikėtis angliškų. Filmas juokingas, kaip ir buvo galima tikėtis ir nėr čia ko apie jį išsiplėsti.
Kitas šypsnį keliantis dalykas buvo indiškos reklamos prieš jį, nu bet čia nenupasakosiu niekaip indiškų spigiu balsu atliekamu dainelių apie kremą, tai tiek to.
Trečias ko gero labiausiai nustebinęs dalykas buvo, jau užgesus šviesoms prieš pat prasidedant filmui atbėgusi eilutė „Please stand up for the national anthem“. Nu ir ką jūs manot, iš tiesų, visa salė atsistoja, pasigirsta melodija ir indai gieda savo himną, ekrane sukasi koks tai klipas, vaizduojantis Indijos armiją, kuri panašesnė į krūvą alpinistų (filmuota kažkur giliai kalnuose) su ginklais ir milžiniška Indijos vėliava. Nesu tikra ar čia toks vyriausybės bandymas skatinti pasididžiavimą savo šalim, ar promo akcija „stokit į armiją“, bet jau žinau, ko klausiu pirmadienį iš pat ryto darbe savo kolegių.
Dar nesu aš pripratusi prie pertraukėlės kino vidury, bet čia kiek esu girdėjus nėr indiškas išmistas.
Tai va, tuo pačiu galiu pasigirti, kad nusipirkau antklodę ir jau nebešalsiu. Dar vakar vakarop ketinom eiti į „Condom bar“ visai netoli esantį ir gana žymų, nes kontraversišką. Buvau nustebus, kad toks egzistuoja. Visai nebuvau nustebus, kad pasirodo jį neseniai po neilgo gyvavimo laikotarpio uždarė dėl gyventojų protesto.
Užsistagnavau truputėlį su savo blog‘u. Ir net pasiteisinimų daug neturiu – jau antras savaitgalis kai niekur nevažiuoju. Iš esmės viena iš priežasčių yra ta, kad įsivažiavau į darbus ir tikrai pavargstu per dieną, užtai vakarop dar valandėlės prie rašymo praleist neprisiverčiu. Kas per tas kelias nerašymo savaites įvyko:
- Po Agros ir Džaipūro, reabilituotis nuo didelių Indijos miestų nulėkėm į Šimlą (Shimla). Labai patiko. Ne dėl to, kad kažkas ypatingo būtų, bet labai laiku ir vietoj ta kelionė buvo. Visų pirma, gražus ramus miestelis, su puikiais kalnų vaizdais visur kur pažvelgsi. Antra, keturios valandos autobusu nuo mūsų miesto – taigi čia niekas praktiškai! Net player’io užteko iki pat galo. Trečia, tas miestelis kadais buvo vieta, kur iškeliaudavo visa britiška vyriausybė, kai karščiai patapdavo nepakeliami. Užtai gerokai ne indiškas, pastatai britiški toki, apgriuvę ir nelabai sutvarkyti aišku, bet visvien. Net skulptūros kokių tai dėdžių ryškiai iš britų laikų likę. Jeigu tai būtų pirma kelionė Indijoj, ko gero man jokio įspūdžio miesteliukas nebūtų padaręs, bet dabar kai jau turputį kyla ilgesys gražiem Europos meistų senamiesčiam, tai buvo pats tas. Bišk nuotraukų: 
- Vertas paminėjimo įvykis yra susijęs su beždžionių šventykla. Iš esmės, jinai yra skirta kažkuriam iš dievų, kuris turi beždžionės veidą, nu ir tie gyvūnai ten laikomi šventais. Užtai jų ten daug, yra įkyrūs ir padykę kaip reikalas, vagia viską ko keliautojai nelaiko stipriai įsikibę. Tai štai iš manęs pavogė batą. Prieš įeinant į šventyklą visur reikia nusiauti, tai čia tik nusiėmus tapkę, viena šaunuolė ją pasigriebė ir nukurnėjo aukštyn į kalvas. Kadangi aš ne pirma ir ne paskutinė, kuriai taip nutinka, tereikia duot biško pinigo berniukui indui, kurio pagrindinis užsiėmimas ir yra vaikytis beždžiones tokiais atvejais, užtai greit atgavau. Visvien nuotykis.
- Praėjusį savaitgalį gavau pirmąkart čia bišk pristatyt Lietuvos. Aiesec‘as organizavo Global Village, renginį, kuris šiuo atveju buvo skirtas vaikam iš prieglaudų, lūšnynų ir pan. Viena iš renginio dalių ir buvo mūsų stendai su kokia tai informacija apie šalis. Kadangi pranešta apie renginį buvo indiškai ne itin iš anksto, prisiruošt kažko labai niekas nespėjo. Nusipaišėm savo vėliavas, nu ir čia man itin pravertė ta visa krūva lankstinukų, kuriuos prieš išvažiuodama susirinkau iš turizmo centro. Norvegas, kuris su manim dalinosi stendą ir neturėjo išvis nieko nusivogė vieną foto, kur žmonės su slidėm ir bandė kažką nupasakot apie tai, kaip pas juos šalta. (nu ir dar per tas porą valandų, kurias renginys vėlavo ir neturėjom ką veikt, jis sužinojo daug apie Lietuvą ir sakė atvažiuos, tai sakyčiau reprezentuoju šalį gerai).
- Kadangi vaikai angliškai nekalba praktiškai, kiekvienas stendas turėjo po Aiesec‘ietį, kuris versdavo, užtai jėga, kad galėjau parodyt nors ką nors vizualiai. Pristatinėt gana nelengva dar ir dėl to, kad daugumos jų geografinės žinios apsiriboja tuo, kad visi balti žmonės yra iš Amerikos. Tai iš esmės, kaip viskas vyko: mes papasakojom šiek tiek tam Aiesec‘iečiui apie savo šalis ir jis kiekvienam būriui vis pakartodavo ta patį, o mes išsijuosę piešėm vėliavas ant veidų ir rankų, kas atrodo buvo vaikiam pagrindinė atrakcija. Ir dar mano nuotrauka buvo laikrašty.
- Apskritai jautėsenos keistos šiek tiek. Pradės tuoj žmonės išsivažinėt, tai visi tokiom išvažiavimo nuotaikom gyvena, kurios pasireiškia „mažiau miego, daugiau veiksmo, nes tuoj nebebus galimybės“. Be to, kiti draugai emigrantai pradės grįžinėt Lietuvon tuoj, tai man bišk pavydu, o bet kartu toks jausmas, kad ir pačiai nedaug liko, nors dar nė neįpusėjau. Gal šiek tiek dėl to, kad gavau Kalėdinių atostogų, kadangi noriu keliaut tolėliau, tai planuot tenka intensyviai dabar, užtai atrodo, kad jau tuoj tuoj tos Kalėdos, o po to kiek ten tebus likę. Net pradėjau kokią tai kalėdinę nuotaiką jaust, nors čia tuom net nekvepia, jokios kalėdinės psichozės, oras net nepanašus į žiemą, o vis vien kyla noras koks tai įsijungt jau Kalėdinės muzikos. Va va taip va.
Nu gerai, kadangi ką tik įvedė mumi internetą atgal nebeturiu kuo teisintis, kodėl nerašau. Kadangi visko čia aplankiau ir minčių apie ką parašyti prirezgiau, tai ateinančiu metu daugiau taip neaptingsiu.
Praėjusį savaitgalį vėl turėjom ilgą (man pradeda nebeatrodyt, kad lietuviai daugiausia atostogauja), tai aplankėm didžiają įžymybę Tadž Mahalą beigi Džaipūrą. Kas verta pažymėti apie šią kelionę:
- važiavau traukiniu pirmąkart. Tokio ilgo keleivinio ko gero nebuvau mačius. Gerokai preferinu traukinius nuo šiol nei autobusus, nes ėmėm pačią paprasčiausią miegąmąją klasę ir visai norma buvo. Ne tas žodis kaip norma iš tiesų. Šiek tiek pašalom, nes nesitikėdami šaltuko nepasiėmėm nieko megztiniško, bet išsimiegojom gan, o tai didžiausia problema keliaujant autikais.
- dideli miestai Indijoj – nėra mano dream destination. Pabuvau koki pusvalandį Delyje ir pora dienų Džaipūre. Purvina, daug žmonių, netvarka dar didesnė negu visur kitur, nu ir kas sudaro didžiausią skirtumą – bais įkyrūs prekeiviai ir kiti visokių galų meistrai. Senamiestis Džaipūre tikrai gražus, neabejoju, kad ir sostinėj yra ką pamatyti, bet išvargina tokios kelionės labai. Nuolat ignoruoti krūva žmonių, kurie svarsto tau už rankos arba užstoja kelią ir bando vestis į savo parduotuvėlę. Delyje išvis praeit iš stoties neįmanoma – ką tik atvažiavusiems turistams turėtų būti nelengva, o kainas jie siūlo maždaug šimtą kartų didesnes nei realios.Nu bet šiti bent aiškūs būna, o štai kai koks nors šaunuolis tiesiog pasisiūlo ‘padėti’ prie Tadž Mahalo arba rikšos vairuotojas pasisiūlo pravežti per keletą įžymių objektų itin pigiai, pradedi kiekvieną minutę tikėtis, kad tuoj išlįs koks nors triukas, kur turėsi susimokėti daug. Kartais išlenda, kartais šaunuolis pasirodo besantis toks visai ne ironiška prasme. Tokių čia tikrai yra ir nemažai, bet gerokai daugiau šansų sutikti kokiam ramiam mažiau turistiniam miestely nei apgultajam Tadž Mahale.
- Tai štai apie pastarajį. Galvojau, kad bus dar vienas ‘tick’ kaip su Dalai Lama – pamačiau ir tiek. Bet šiek tiek klydau. Vis dar nedainuočiau to dalyko kaip paminklo meilei, koks jis oficialiai yra. Man vis tiek panašiau į pomėgį demonstruoti galią, kurį turėjo nemažai anų laikų valdovų. Nu ir ne tik anų. Bet net ir tokiu atveju, pastatas įspūdingas ir vertas pamatyti ir pasigrožėti. Šekit nuotraukėlę.
O štai kokia kainų diskriminacija taikoma Indijoj:
Taip matome teisingai, kainų skirtumas – 35 kartai.
- Po Agros (Tadž Mahalo) nukakome į Džaipūrą, kuris yra dykumos pakrašty. Turėjau didį norą pajoti kupranugariu į dykumą bent kažkiek, bet pasirodė, kad kaip tik šį savaitgalį sunkiai įmanoma, kadangi gretimam mieste vyksta kupranugarių mugė ir šventė. Be to, laiko reikia daugiau turėti šitam reikalui. Tai va, kitąkart.
- Džaipūras yra įstabi vieta apsipirkinėjimui – viskas kur kas pigiau nei kituose miestuose, kuriuose buvau. Ir indės visos sako, kad ten važiuoja. Kaip tyčia man vėl strigtelėjo banko kortelė, bet gal ir gerai, per daug neišleidau. Bet ne apie pirkinius aš čia, prižvelkite kaip atrodau su sariu. Nepirkau dėl aukščiau minėtos priežasties beigi dėl to, kad ketinu rasti gražesnį. Vistiek pažiūrėkit ir pasakykit, kad labai jėga. Arba galit nesakyti, pati žinau.
- Čia aiškiai pamačiau, kaip veikia rikšų-prekybininkų verslo modelis. Nieko neįprasto: rikšos vairuotojas pasiūlo neįprastai žemą kainą ir dar yra visas labai malonus ir aprodo keletą turistinių objektų, tada lyg tarp kitko (nu toks ir tarp kitko, nuo pat pradžių žinojom, kaip čia viskas bus) nuveža į pora parduotuvėlių. Pirkti tavęs niekas neįpareigoja, bet parduotuvių savininkai irgi tokie labai malonūs, kad šast ir pagriebi kokią skarą. Nu vistiek ketinau anksčiau ar vėliau. Kas buvo smagiai, tai ten pat mum parodė, kaip veikia mažas tekstilės fabrikėlis. Kitą rytą tuo visai gan ir pasinaudojom, nes rikša mus pigiai prigriebė iki stoties, pakeliui užšokom į parduotuvėlę ir apsimetėm, kad žiūrim atidžiai, nieko nepirkom, rikša visvien gavo 100 rupijų (apie 5 Lt – tiek pat kiek mano skara kainavo) – visi laimingi ir patenkinti.
- Ai, matėm Džaipūre ir daugiau ką be prekybininkų. Senamiesčio bišk, maharadžos rūmus (net maharadžą akies kraštu užkabinau, su džinsukais seneliukas toks), bet gal ir gerai Genijus sako, kad nėr čia ko aprašinėt smulkiai, nelabai jum ten toli esantiem kuom nors tie aprašymai padės, nei labai įdomu bus. Užtai vėlgi galit prižvelgti nuotraukų, tik šįkart jau nueikit patys į picasą ir ten raskit: http://picasaweb.google.lt/ramune.velyvyte/
Apie kasdieną: darbe vis dar smagu, temperatūra vis dar beveik 30, visur nuobodžiai žalia, namiškiai vis dar netvarkingi, brazilė vis dar maitina mane savo saldumynais, tai grįšiu rubuilė ojojoj. O ryt važiuosim dar keliaut. Tai štai tokios tokelės mano Indijoj.
Hei,
Senelokai nerasiau del visokiu istikusiu nesamoniu, papasakosiu veliau siek tiek.
Dabar megciau papasakoti apie indiskus darbinius vakarelius-traumas, kaipo gimtadienis/islydytuves/whatever, kadangi ka tik viena apturejau. Jau trecias, tai sakyciau pakankamas sample’as, kad nebutu galima pavadinti atsitiktinumu.Is anksto atsiprasau uz nelietuvybe, bet rasau is darbo, labai greit, kol ispudziai sviezi.
Tai stai visa vakaruska suruosia hr’o zmones (cia trys mergikes), ruosimo ner labai daug, nu bet visvien.
Tada mazdaug i darbo pabaiga, hr’o zmones pradeda visus kviesti i konferenciju salyte. Atrodo, kad zmones apturi trauma nr. 1, nes paraginimu reikia bent triju kad ateitu iki duru.
Tada visi kokiu 20 IT vyrioku stoviniuoja prie duru matyt laukdami kitu nurodymu. Ir ne siaip stoviniuoja ir snekuciuoja, o tiesiog mindzikuoja nuo kojos ant kojos kaip naujokai pries pirmakart ieidami I klase. Nu gerai, ir snekuciuoja bisk, bet atrodo, kad jiem labai nejauku.
Iskart po to dar prireikia trejeto ketverto paraginimu sueiti visiems I vidu (trauma nr.2)
Galu gale susirinkus gausiam buriui, susispieciame kampuciuose ir visi nejaukiai sypsome. Hr’as nusprendzia pateikti trauma nr 3 – ragina kokias ten kalbas, praso pasisakyti jubiliatu ar ju kolegu. Koks vienas kitas numykia po zodi, iskalbingesnis po sakini (kai kurie buna gan juokingi matyt, nes zmones juokias bet hindi as nesuprantu, tai negaliu garantuoti), jeigu vakarelis buna gimtadienio proga, dargi sudainuojame happy birthday.
Po keleto minuciu ibega vadovas (kartais pamindzikuoja minute ir ka nors pasako, kartais ne) pasiima lekstute, kur jam jau is anksto atideta maisto, ir isbega.
Galetu atrodyti, kad sitas zenklas gali buti pradzia maisto valgymo a ka tikrojo baliaus, o bet nevisai, cia tiesiog arteja trauma nr.4 – hr’as dar karta turi visus raginti keleta kartu paimti koki sumustinuka ar saldaini ar kolos. Uzsienietiski zmones dazniausiai ir paimam nesidroveje, indai vis dar mindzikuoja nuo kojos ant kojos, tada hr’as paima lekstutes ir pranesa kiekienam po nosia, nes gi vdrug kas nors neisgirdo ju raginimo.
Paskubomis suvalgius kas padeta, visi vienas po kito kaip vaiduokliai nepastebimai isslenka ir su palengvejimu grizta prie savo kampjuteriu tusintis toliau.
Visos sitos traumos trunka mazdaug 20min ir is uzsienietisko zvilgsnio atrodo, kad yra vienas is dirbtinai nukurptu nuo vakarietisko pasaulio dalyku. Manau, kad ilgainiui ras indai savesni buda kaip tai daryti, ir tie pasibuvimai prigis, bet kol kas tai bais keista juose dalyvauti.
