Tiesiogiai is Dzaipuro

Busy days. Liko LYGIAI SAVAITE iki grįžimo, užtai randu daug užsiėmimų, kurie yra skubesni/įdomesni nei parašymas į blog’ą. Nu bet sita diena tiesiog vercia pasidalinti ispudziais.

Esam stai IT kompaniju mugej Dzaipure. Prisirenka cia 100 indisku kompaniju su dar 200 uzsienio delegatu, kuriai baisiai nori partneriauti. Tikesimes. Anyway, del sito reikalo paskutines savaites praleke ohoho kaip greit su visais paruosiamaisiais darbais.

Pačioj mugėj turėtų būt įdomu. Man įdomiausia paspoksot ir pabendraut su kitų indiškų IT kompanijų atstovais, kad nesusidaryčiau įspūdžio apie tai, kaip jie čia veikia iš vienos įmonės. Kitas dalykas – tarp užsienio dalyvių gerokai daugiau svečių iš Lotynų Amerikos, Afrikos, kitų Azijos šalių negu vakariečių. Įdomu, kokie jų lūkesčiai ir ko jie čia ieškos. Kažkodėl įtariu, kad greičiau važiuoja pasižiūrėt, kaip dirba indai ir taikyt pas save negu kažką labai pirkti arba outsourcint’i. Nebent konsultacines paslaugas. Nu bet pažiūrėsim.

O bet jeigu manot kad tarptautine muge reiskia kad isvengiama indiskumu, klystate itin. Stai mes su dar dviem stazuotojom atvaziavom su traukiniu, kad turetumem diena ramiai pasiruosti: paruosti stenda, nupirkti reikiamu dalyku ir t.t. ir pan. Cia su mumis turejo but ir indiski kompanijos vyrai, kuria vaziavo atskirai su masina ir visa medziaga. Spekit kiek nuveikem? Aha, jie veluoja 7h, o mes praleidom diena siaip besiblaskydamos, nes nieko be tos medziagos negalim daryti. Tiesa, muges organizatoriai irgi ne kitokie – nuejom ten bent uzsiregistruoti, o bet jie tik nustebe i mus paziurejo ir sake „ai, tai registracija nukelta, nu kokiom 5h, nezinom tiksliai…“. Vat ir nenustebau net is tiesu. Bet vis smagu paskutinem dienom stebeti situs dalykus ir galvoti, kad tuoj busiu Lietuvoj (kur nera biurokratijos, beveik nera korupcijos ir zmones dirba produktyviai. cia viskas reliatyvu, bet siuo metu man toks jausmas. Gal apbles, kai grisiu). Brazilei, kuri buvo atsakinga uz ruosimasi mugei (ir beje viska padare puikiai) ir vaiksto dabar susinervinus, visai nesmagu, o bet indiskiem zmonem i tai ne motais.

Dar Jaipur’e shopinsiuos. Užsakymų nebepriiminėju. Finnair’as blemba duoda man tik 20kg vežtis, tiek turėjau jau atvažiuodama (ir tikrai daiktų per daug neprisikroviau!), o už kiekvieną extra kg prašo 30 eurų.

Praėjusį pirmadienį buvo Indijoj Holi šventė, kurios metu visi turškiasi su dažų milteliais, svaido ir teplioja vieni kitus, purškia vandeniu ir t.t. Į labai didelį sūkurį pakliūt neteko, nes nėjom į miestą labai anksti (žaidžia jie iki pietų, po to matyt nusbosta arba prausiasi) bei mūsų indai su kuriais tą savaitgalį keliavom itin stresavo dėl to, kad mus, baltas merginas, jie puls dvigubai. Nieko panašaus nebuvo, nenori – nieks tavęs neliečia. Kolegos indai yra linkę stresuoti bei perdėti visada ir apie viską, ypač dėl pavojų moterims. Nu ir gal dar dėl to, kad net paėmimas už rankos arba apsikabinimas čia yra neįprasta.Šiaip jau man buvo gražu. Viskas uždaryta, žmonės džiugiai nusiteikę išlindę į gatves, nuo mažo iki seno terlinasi sau. Indai sako, kad negražumai prasideda kai jaunimas prigeria, nu bet šito man užstebėti nepavyko, tai Holi liks prisiminimuose kaip gražus dalykas.

Kadangi rasau is Dzaipuro, mini interneto kavines, kurioj dvokia taip lyg po apacia teketu kanalizacija, foto ikelsiu kada veliau. Ir lietuvisku raidziu del sitos priezasties nera.

Tai tiek trumpo pasipasakojimo.

Legaliai Indijoj

Hei,

Su švente!

Užsiregistravau Indijoj!

Nu tiesa, tas įvyko antradienį, bet jūs gi nežinot. O Residential Permit gavimo procesėlis įvyko, kaip jau įprasta Indijoj, sudėtingai.

Tą reikia padaryti visiem užsienietiškiem žmonėm, kurie planuoja praleisti daugiau nei pusmetį Indijoj. Per pirmas dvi savaites nuo atvažiavimo, kurios man buvo rugsėjo pradžioj gūdžiais 2009-aisiais. Sunešiau aš tada visus daug dokumentų čiuvui iš Aiesec‘o, kuris tuo metu buvo atsakingas už stažuotojus ir jis man sakė, kad viskas sutvarkyta. Po poros mėnesių išgirdau, kad nė velnio, jis man tiesiog pamelavo.

Nu ir prasidėjo.

Kas prasidėjo?

Praktiškai niekas neprasidėjo. Kai vėluoji reikia mokėti baudą, kadangi kaltė Aiesec‘o, aš turėjau ten eiti ir registruotis su jais. Tris mėnesius man tiesiog sakė belekokias priežastis, kodėl niekaip neinam į ta registracijos ofisą, kol priartėjo deadline‘as (180 dienų, po to nebešiaip 70lt baudelė gresia).

Kaip tik tuo metu aiesec‘as turėjo pasikeitimų metą, kai pasikeitė atsakingi žmonės ir t.t. Long story short, čiuvas kuris per keturis mėnesius nepadarė nieko tik pametė keletą dokumentų, kuriuos jam buvau padavus, man pasakė, kad jis dabar atsakingas už kitus dalykus, neturės man laiko ir išvis ko aš čia skambinėju. Susinervinus itin, priskambinau kitiem aiesec‘iečiam ir galų gale ledai pradėjo judėti.

Antra dalis.

Nežinau ar pasikeitė taisyklės, ar registracijos darbuotojai tiesiog norėjo pinigų iš manęs išpešt, bet patampė po įstaigas kaip reikalas. Pirma diena: pasakė, kad reikia nuvažiuoti į miestelio policiją gauti raštą, kad jie patikrino, ar mes (registravaus kartu su ruse, kuri neseniai atvažiavo) tikrai gyvenam toj vietoj, kur sakomės, kaip mus mėgsta kaimynai ir pan.

Iš to policijos ofiso mus nusiuntė į mūsų sektoriaus policijos ofisą. Ten vaizdelis kaip iš filmų, kur veiksmas vyksta mažam miestely Meksikoj: mažas plytinis namukas, stalas ir pora suolų lauke ir vienas apvalainas policininkas krapštantis kojos pirštą ir besišildantis prieš saulutę. Viskas buvo tiksliai taip, kaip nupasakojau. Policininkas aišku primetė besąs labai svarbus ir atidėjo apsilankymą kitai dienai. Tiesa, angliškai nekerta nei žodžio – buvo linksma, kai bandė ištarti ir užrašyti savo indiškom raidelėm „Marijampolė“. Neįsivaizduoju, kam jam tos informacijos reikėjo. Užsuks gal kada.

Po poros dienų, kai nieko iš policininkų nesulaukėm, nuvažiavom vėl ten, šįkart pasiėmėm policininką su savim ir vežiojom kur reikėjo: pirma, kad mes tvarkingi ir šaunūs, pasirašė kaimynas, po to mūsų landlord‘as. Tiesa, aiesec‘iečiai sakė, kad turėjo duoti kyšį policininkui, kad dokumentą gautume iškart.. Nemanau, kad melavo.

Vėl į \registracijos ofisą kur mum pasakė, kad vietinio policininko neužtenka, reikia, kad jo raštą kokiu tai parašu patvirtintu ir miestelio policija. Įspūdžiai iš pastarojo nesiskiria stipriai, tik žmonių daugiau ir dar labiau nieko neveikia. Mūsų atsineštą dokumentą kokią valandą siuntinėjo iš rankų į rankas ir skaitė ir dalinosi įspūdžiais. Dar po pusvalandžio arbatos gėrimo pradėjo veikti kažką į temą ir gana greitai gavom, ko atėjom. Po to aiesec‘ietis buvęs su mumis sakė, kad taip greitai susisuko tik todėl, kad mes užsienietės. Indui būtų tik pasakę ateik kitą kartą.

Dar po poros apsilankymų registracijos ofise, kai jau visi parašai buvo surinkti, galų gale gavom dokumentus. Kartu pasakė, kad turėsiu ten apsilankyt už poros savaičių vėl, kadangi pasirodo reikia prasinešti prieš išvykstant. Pasakyti dabar, kadangi žinau tikslą laiką ir t.t., netinka. Reikia ateiti vėl. Nieko tokio. Jau beveik sava ten, tai ir nueisiu. Tiesa, manau, kad nieko nenutiktų ir nepranešus, kadangi jokios kompiuterizuotos sistemos visame šitame reikale nėra. Jokių kompiuterių jokiam ofise nėra (ok, vienas kitas, pas rimčiausius veikėjus). Viskas rašoma, segama ir kopijuojama ranka į diiideles knygas, kurios po to dedamos į dar diiidesnes spintas padulkėti.

Reziumė: Užtrukom kiek daugiau nei savaitę: apturėjom 4 apsilankymus pačiam registracijos ofise, 2 miestelio policijoj ir 2 mūsų sektoriaus policijoj. Išgėrėm du puodukus arbatos, 3kart išgirdau paklausimus, ar tikrai yra tokia šalis Lietuva, ir visam tam sugaišom daug daug laiko, nes indai žmonės skubėti nelinkę.

Va va toki įspūdžiai iš Indijos biurokratų.

Update’ai

Kas nuvyko per tą mėnesį kol rašiau apie Keralą:)

Gyvenam po senovei savo name, po senovei kariaujam su Aiesec’u. Kasdien jie pažeria vis daugiau įrodymų, kad tiesiog plėšia pinigą iš mūsų. Dabar pvz baigėsi dujos, mes patys užsisakinėt negalim, nes namo nuoma yra Aiesec’o vardu. Jie prašo penkis kartus daugiau nei realiai turėtų būti. Ne kažkokia įspūdinga suma, bet iš principo nesinori jiem į kišenę tų pinigų dėti. Tai matyt kiek pakariausim. Vėl. O kariaut su jais užtrunka.

Pradėjom atrast savo gyvenamą miestą – šeštadieniais vis išeinam kur papietaut, pasivaikščiot, pasišopint. Šiandien susmatysim su nauja kambarioke/kolege iš Rusijos. Pirmas įspūdis įstabus – panikė parašė aiesec’ui, kad suieškotų jai atskirą būstą, nes ‘she’s not good in living with other people’. Labai tinkamas požiūris važiuot stažuotis į Indiją. Nu bet nenusiteikinėjam, gal bus viskas puiku. Ką tik pastebėjau, kad visur rašau daugiskaita. Įdomingai, bet tiesiog visą laiką (maždaug 24h per parą) leidžiu su kuo nors iš kitų stažuotojų.

Darbe be rusės, didžiausias įvykis buvo nauja vadovė. Ačiū Dievui, galiu rašyti „buvo“. Prisijungė mergina sausio vidury, o praeitą savaitę ją jau atleido. Jeigu nebūtų, dabar ko gero išsiliečiau gerokai pikčiau. Jau per pirmas dienas pamačiau, kad jinai net kompu naudotis ne itin moka, klausinėja kiekvienos smulkmenos (‘tas žmogus neatrašo man mail’o, ką man reikėtų daryti?), rašo uber oficialiu stilium (iš serijos ‘mūsų neįtikėtinai puikios geriausios visam pasauly dizaino paslaugos suteiks jūsų puslapiui nepakartojam žavesį, kuris patrauks kiekvieną apsilankiusį, taip priversdamas jį paskelbti visam pasauliui apie jūsų įmonę, kas iškels jūsų verslą į neįtikėtinas aukštumas, kur visi konkurentai atrodys kaip mažyčiai taškeliai’ su šiek tiek ironijos, bet neperdedu – kai kurie sakiniai, kuriuos aš pasakyčiau 5 žodžiais pas ją siekdavo 5 eilutes, o prasme eidavo suprasti po 5 perskaitymų.) nekalbant apie kokį nors supratimą apie mūsų paslaugas. Paskutinę dieną galvojau, kad galva sprogs, kai pasakiau kad suvienodintu šriftą pasiūlyme, o jinai nemokėjo to padaryt + prisipažino, kad bijo šnekėtis su mūsų vadovu. Nu bet kai kuriuos dalykus netruko pastebėt ir vadovas. Tiesa pasakius, man keista, kad nepastebėjo per darbo pokalbį, bet žinant, kaip jis per visus pokalbius 90% kalba pats, nenustebčiau jei ir per darbo pokalbį buvo taip pat. Nu anyway, piktai džiūgauju kad jos nebėr, nes jau buvau pradėjus valandas skaičiuot iki stažuotės pabaigos ir svarsčiau kada tinkamas laikas eit su kuo nors apie tai kalbėti.

Dabar apie linksmesnius dalykus:

Štai, kaip Indijoj pavėluotai ateina Kalėdos arba Mam, Tėt, ačiū Visiem kitiem – nesijuokit, čia tikrai buvo vienas iš dalykų, kurių pasiilgau labiausiai. Dalis net neištraukė iki nuotraukos.

Kita šio vakaro tema – antros indiškos vestuvės, kur padalyvavau. Labai netikėtai, grįžus po darbo kambariokės pasakė, kad jei norim važiuot su jom, turim 15min susiruošt. Susiruošėm. Vestuvės buvo vieno turtingesnių miesto žmonių sūnėno. Anos, kuriose buvau, palyginus – mažulytės. Čia jausmas lankė gan maharadžiškas. Esmė vėl buvo panaši – daug išsipuošusių žmonių ir neįtikėtinai daug maisto. Jaunieji tupi pasodinti kur tais kamputy visi eina ir juos sveikina ir su jais fotkinas.

Čia išskirtinumas buvo, kad ant scenos šėlo koks tai indiškas atlikėjas ir buvo šokių. Mus į aikštelę nutempė praktiškai prievarta. Indai šoka  bišk juokingai, gaila neturiu nieko nufilmuoto, o bet tokia detalė, kaip penkiasdešimtmetis apkūnus vyriokas ant scenos darantis mūsiško „ančiukų šokio“ judesį gali leisti įsivaizduoti. Anyway, kai jie visi taip dūksta, buvo labiau gražu negu juokinga.

Dar vertos aprašymo kinietės, kurios buvo su mumis. Žinot, kai kiniečiai puola prie visų objektų ir fotkinas kaip pašėlę? Tai taip buvo ir vestuvėse. O objektais kartais patapdavo ir žmonės. Ir ne šiaip kad kartu fotkintųsi, jos darė puikiau – stovi jaunieji su šeimom ruošiasi didelei fotkei, iš šono iššoka kinietė, kita ją nupyškina, tada fotkintis šoka kita ir t.t. Nuostabiai.

Nu ir foto:

Maždaug trečdalis viso ploto

matyti dalis karštų patiekalų stalų. Nu kaip gaila, kad neturiu foto iš saldumynų - vien tortų buvo gal 30

Kerala: antra dalis

Tai štai, antra dalis.

Pamiršau paminėt, kad kol buvau Varkaloj Augustas mane pasiėmė į barbekiu su užsienietiškais ten pat gyvenančiais žmonėm. Ten susitikom vieną latvį, kuris nebaisiai puikiai šnekėjo angliškai, du rusus dizainerius freelanc‘inančius ir vis besibastančius po pasaulį – pusmetis šen, pusmetis ten – bei indonezietį, kuris buvo atvažiavęs saulės užtėmimo žiūrėt. Apturėjome gana smagų vakarą.

Aha, nu bet važiuojam lauk iš Varkalos. Ties šitu miesteliu mano didysis planas ir baigėsi, tai ten būdama paskutinę dieną paskaitinėjau dar savo Lonely Planet, prasiėjau per porą kelionių agentūrų ir susigalvojau kur važiuot toliau.

Gruodžio 28 d. anksti anksti ryte pavažiavau iki kito miestuko, ten sėdau į laivuką, kuris turėjo paplukdyti po upes. Tai yra vienas žymesnių užsiėmimų, kuriuos reikia nuveikti Keraloj. Backwaters vadinasi. Iš esmės prie jūros jinai turi upę, kuri daug kartų išsišakoja į visokius kanaliukus, pelkes ir pan. Ten pakrantėse yra pridygę visokių kaimų ir kitų egzotiškų objektų. Nu bet aš neturėdama nei baisiai daug pinigų, nei laiko, sėdau į didėlesnį government laivą, kuris dar ir judėjo ta kryptim, kur man reikia ir didžiausio grožio ar egzotikos nemačiau – upė buvo didelė, laivas niekur nestojo, žmonių jame apie 50. Anyway, vaizdai buvo gan gražūs, o į Keralą gal dar pasitaikys sugrįžt ir po kanaliukus pasiplaukiot. Laivas vežė praktiškai vien užsieniečius, tai prisiklausiau jų istorijų apie klajones. Ypač patiko viena gerokokai vyresnio amžiaus pora iš Prancūzijos. Jų istorijos prasideda maždaug ‘o kai 80-ais buvom Kenijoj..”.

Dar laive sužinojau, kad kitądien Keraloj streikas, taig nedirbs joks visuomeninis transportas, visos įstaigos ir t.t. ir panašiai. Teko persidėliot planą ir pasistengt neužstrigt jokioj neįdomioj vietoj. Taig kita tos dienos dalis prabėgo autobusuose ir traukiniuose.

Čia verta paminėt du dalykus:

1) iki traukinių stoties turėjau nukakt iš vieno mažo miestuko į kitą mažą miestuką. Vienam iš mažų miestukų gyvena kažkokia gan šventa indam moteriška, vadinama Hugging Mother. Jaučiu, kad moterys ten visai tiki ir kokiom nors jos galiom, nes autobusiukas (toks nedidelis, panašus kaip Lietuvoj tarp kaimų kursuoja) buvo pilnas pilnutėlis išsipuošusių moteriškų, visos kaip viena apsirėdžiusios sariais, šypsančios ir kažkodėl basos. langai ten neįstiklinti, tai vėjelis per visus šonus plaukus kedena ir visu garsu groja indiška muzika. Jausmas buvo kaip kokiam filme apie gan senus laikus egzotiškoj šaly su egzotišku soundtrack‘u. Nu rimtai, važiavau visa išsišiepus.

2) Baimė nr. 2 atsirado, kai susipratau, kad kažkokiam nepažįstamam miestuke be jokio užsakyto viešbučio atsidursiu vakarop nevisai aišku kada. Visi interneto puslapiai, forumai ir Lonely Planet rėkia, kad per Kalėdas-Naujus viskas užsakyta, be šansų kažką rast ir t.t. ir panašiai. Turizmo agentūros sakė priešingai – važiuok ir rasi. Tai va, ir radau. Per pirmas 10min tik atvažiavus. Pasirinkimo daug nebuvo, bet nevarysim Dievo į medį.Miestukas Kumily – hill station, kuriame apsistoje visi važiuojantys į Peryiar nacionalinį parką. Kaip ir aš.

Kaip atrodo streikas Indijoj? O gi taip, kad viskas uždaryta, bet restoraną surast užtrunka 10min, turizmo agentūrą – irgi. Vyksta tas tik kiek tyliau, maždaug “ts, ma’am, restaurant here“. Ką nors labiau pačiau susirast gerokai sunkiau žinoma, tai ko gero pirmą ir paskutinį kartą naudojaus turizmo agentūros paslaugom. Ne todėl, kad prastai buvo, bet šiaip mėgstu pati. Surast irgi sunku nebuvo – agentas pagavo kitą rytą iškart išėjus iš viešbučio.

Dienos nuveikimai: prieskonių sodo aplankymas kartu su gidu. Patiko. Apačioj galit matyt kaučiukmedžio nuotrauką. Tas baltas atsiranda kiek įpjovus medį, nuteka į specialiai apačioj medžio pritvirtintą induką ir ten stingteli iki tokios gumiškos masės. Dar gidas pasibaisėjo, kad aš neužsiimu joga. Ką darysi.

Pajojimas an dramblio. Nieko labai įspūdingo. Ir foto neturiu – vienintelis trūkumas kai keliauji viena, kad nevisad bus ko paprašyt.

Indiškų kovos menų šou. Nebaisiai įspūdinga.

Senobiškas indiškas vaidinimas – Kathakali. Čia man buvo gan įdomu. Aišku jei prieš tai nebūtų išdalinę lapo su papasakojimu, būčiau nesupratus nė truputėlio. O iš esmės atrodo taip: scenoj sėdi pora muzikantų, dainorėlis (dainuoja malayalam – vietine kalba, žinoma) ir du aktoriai (vien vyrai, jokių moterų šiukštu). Anie yra išdažyti stipriai stipriai ir prirengti. Visas pasakojimas yra dainuojamas, o aktoriai viską rodo veido judesiais (galima taip sakyt?), ypač akim, ir kažkuo panašiu į šokį. Vaidinimas žinoma yra koks nors jų religinis pasakojimas. Truko apie pusvalandį, bet, kiek žinau, per religines šventes jie šventyklose visą naktį tokius turi. Dabar svarstau, kad man patiko ko gero labiausiai dėl to, kad tai buvo pirma kokio nors kultūrinio reiškinio (išskyrus, architektūrą) apraiška.

Tiek tos dienos. Kitą rytą – į nacionalinį parką, dėl kurio ir atvažiavau į miestelį. Laukė smarkus nusivylimas, nes vienintelis būdas pamatyt kokių žvėrių buvo plaukti laivu per didelį ežerą ir laukt kol koks išlįs pagert vandens. Ir tas būdas buvo uždraustas, nes prieš pora mėnesių, vienas laivas apsivertė ir visi ten buvę nuskendo. Šiurpokai..

Anyway, neplaukdamas niekur, nelabai ten ką pamatysi. Pora indų su kuriais dalinaus rikšą užtruko iš viso 15min kol apsifotkino visom pozom (sakiau kad indai tai kiniečiai nr. 2, visur pyškina kaip pašėlę?), su manim ir be manęs ir išlėkė. Aš pasiėmiau arbatos ir pasisėdėjau ten su knyga dar pora valandų.

Planavau važiuot į dar aukščiau esantį miestuką, bet persigalvojau/sušalau ir patraukiau atgal į Cochin. Ten sutikau krūva kitų stažuotojų iš Čandigaro ir tas pora dienų praleidom kartu. Visa laimė. Naujieji buvo creepy. Ne kitaip.

Žodž pasibuvom mes pradžioj viešbuty, bandėm darytis Mojito, nepavyko, bet nesvarb. Apie 23.30 patraukėm link paplūdimio, kur buvom girdėję, kad degins Kalėdų Senelį (nežinau iš kur tokios baisios apeigos), bet to mes nepriėjom. Taig Naujieji Metai Indijoj – didelė minia iš kažkur išlindusių indų vyrų (rimtai, mačiau gal kokias 10 moterų, iš kurių 5 užsienietės), visi spokso kažkokiom keistom akim, nu bet per daug nekreipiam dėmesio – pripratę. Visi eina ta pačia kryptim, bišk grūdasi, mes grūdamės irgi – irgi pripratom. Kai kažkoks creepy indiškas vyras pradeda liestis prie lenkės kojų, nusprendžiam pasitraukti į šalį. Po 10min aplink mus susiburia gera minia indiškų vyrų ir spokso kokiom tai keistom akim. Ten pat sulaukiam 00.00, kažkur tolumoj iššauna vienas fejerverkas, sutrikę pasitikrinam laikrodžius – nu tikrai, taip Indija atrodo, kai ateina 2010. Ne tai, kad man baisiai rūpėtų Nauji Metai, nu bet vis keista. Apsisukom ir aplinkinėm gatvelėm grįžom į viešbutį. Nu nuoširdžiai, šitie Nauji Metai ko gero buvo keisčiausi kiek esu turėjus.

Tat ir buvo praktiškai visa kelionė. Kitądien – autobusas iki Coimbatore, lievoka naktis lievokam pilnam uodų viešbuty (sakiau, kad Indijoj uodai nezvimbia? Pagaut neįmanoma, o kanda taip pat kaip lietuviški..), skrydis ir klaikiai šaltas autobusas iš Delio į Čandigarą. Čia gavau patirti baimę nr. 3, kai 3-ią ryto stoty pasigavau jauna rikšininką, kuris per 20min bevažiuojant surūkė 3 cigaretes ir klausinėjo, ar aš ištekėjus, su kuo gyvenu ir pan. Nu bet laimė, jau žinojau, ką Indijoj reikia atsakyti gavus tokių klausimų.

Kerala

Ok ok. Kerala. Visai pietuose besanti Indijos valstija, kur aš kažkodėl išsitrenkiau švęst Kalėdų ir Naujų.

Išvažiavau 23-ią dieną tiesiai iš darbo traukiniu stotin. Iš ten į Delį, iš kur išskridau. Čia buvo mano baimė nr. 1, t.y. Delio traukinių stotis ir derėjimasis su taksi nakčia (nu apie 23h atvažiavau). Be reikalo baiminaus. Stotys Indijoj ko gero yra viena saugiausiu vietų, kadangi dieną naktį pilnos žmonių. Nu bent didesniuose miestuose. Delis dar yra pagarsėjęs (kartą kitą pati patyriau) kaip lupikų ir šiaip nedraugiškų turistų piniginių atžvilgiu žmonių miestas. Tai kad buvo naktis ir itin šalta (nu gerai, ne itin, tiesiog aš kai išsiruošiu į pietus, tai per daug rūbu neprisijamu) derėtis nepadėjo. Anyway, oro uostą pasiekiau laimingai. Ten praleidau naktį iki skrydžio. Laikas labai neprailgo – excitement apie kelionę, sutiktas kiek įkyrus indas bei knygynas padėjo prastumti tas valandas.

Off topic: mėgstu knygynus Indijoj – knygos tokios pat kaip pas mumi (nu tik angliškos), kainuoja ne centus, bet tikrai pigiau nei Lietuvoj (kol kas kiek pirkdavau būdavo apie 15lt), o kai žinai kiek laiko praleisi kely tai pasidaro vienas būtinų atributų.

Gruodžio 24d. Kūčios.

Šita diena turėjo būt gan stipriai varginanti, nes skridau ne tiesiai Keralon, o į Coimbatore, iš kurio reikejo jamt 6h traukinį iki vieno pagrindinių turistinių miestelių Keraloj – Cochin. Galvojau, kad viena keliaudama gerokai daugiau išleisiu viešbučiam ir transportui, nes su niekuo nesidalinu išlaidų. Su viešbučiais – tiesa, o va su transportu tai sekdavosi man vis kokį autobusą pagriebt. Nu gal tiek ir sekdavosi – 100 Rs rikša vs. 5 Rs autobusu buvo pakankamas argumentas pablūdint aplinkui, paklausinėt vietinių ir susirast kaip nusigaut iš/į oro uostą ir pan. Dėl indiškų žmonių nesugebėjimo pasakyti ‘Nežinau’ arba perklausti jei neišgirdo, jau esam turėję nuotykių, kai nuvažiuoji visai ne ten kur nori, tai čia pasidariau paranojiška siek tiek, nes įlipus į autobusą klausdavau bent trijų žmonių ar čia tas kurio man reikia, tai tokių nuotykių kaip Aido pavyko išvengti.

Off topic nr. 2. Itin daug kur viską  rašantys angliškai indai apie autobusus taip negalvoja – dauguma info hindi, be vietinių nieko nesuprasi.

Pagal Justės request’a rašau apie žmones. Žmogus nr. 2 sutiktas autobuse iš traukinių stoties į Cochin centrą leitenantas iš Šri Lankos. Sakė ten dar trečdaliu pigiau nei Indijoj. Reiks lankyt.

Tai štai vakarop atsidūriau Cochin – miestelis man smarkiai patiko, gal dėl to, kad per pačias Kalėdas norėjos nors kiek artimesnio peizažo nei indiški statiniai ir šiukšlinos gatves. Cochin – turistinis miestelis, apsuptas vandens, gan švarus, pilnas parduotuvėlių, restoranų, jaukių kavinių ir pora bažnyčių. Net žydų rajoną turi.

Kučių vakarienė, reikia pripažinti, buvo liūdnoka. Baisiai norėjos užsukt į bažnyčia bent kokios Kalėdiškos dvasios pajust, bet kol palydėjau sutiktą apsirgusią australę susitikt su jos draugu, mišios baigėsi ir viskas buvo uždaryta. Susiradau restoraną, pavakarieniavau neskanių makaronų (kokį 15-tą kartą užlipu ant to pačio grėblio, vis norėdama ne indiško maisto, išsirenku makaronus, nes daugiau nelabai kokių variantų yra, ir jie visada būna nelabai kokie.), bišk paliūdėjau ir grįžau miegot. Po praktiškai 24h oro uostuose, lėktuvuose ir traukiniuose miegas buvo pasakiškas.

25 d. Kalėdos. Jau kitą rytą išsiruošiau į kitą miestelį, Keralos pietuose – Varkala. Atkeliavau pavakare, apsistojau pas žmones nr. 3 ir 4: Augustą ir Katją (www.followtheroad.com – jų puslapis). Visai neketinau Indijoj naudotis couchsurfing‘u, bet netyčia aptikus juos negalėjau neparašyt. Labai jaukiai mane priėmė, praleidau ten dvi dienas dienas. Nėr daug ko žiūrėt, bet paplūdimys smagus, jūra šilta, oras puikus. Varkaloj praleidau pirmą ir turbūt vienintelę dieną gulėdama indiškam paplūdimy. Dar sustikau Kamilės indą, katras yra puikus ir manęs daug prifotkino. Kristina, jis tikrai šneka be indiško akcento.

Aha, nuotraukų bišk.

Kraštovaizdis pasikeičia: iš molio drėbti nameliai virsta šiaudiniais

kinietiški tinklai (ne šiaip dėl grožio, naudoja juos čia)

atrodo skaniau nei yra

aš ir Alok (Kamilės indas). Aha susvilau per tą vieną dieną neprastai

Užteks.

Antra kelionės dalis – kitam įraše.

Kalėdos: Kerala (Pietų Indija)

Tai štai galų gale apie kelionę.

Visai neketinau kokio ilgesnio pakeliavimo čia daryt, nu bent ne iki stažuotės pabaigos, bet susivokiau, kad liksiu viena savo nykiam Čandigare jei neišvažiuosiu. Didesnė dalis žmonių su kuriais daugiausia bendrauju ir gyvenu išlėkė į Mumbai ir Goa – manęs ten kažkaip visai netraukė. Visi sako, kad labai gražūs paplūdimiai ir t.t., bet per Naujus Metus ten grasinosi būti tiršta turistų ir indų (po to brazilė sakė, kad pas juos tiek žmonių – normalus savaitgalis vasarą pajūry), kainos užžvėrėję, o paplūdimių Indijoj ir kitur yra kur pažiūrėti. Pavyzdžiui, Keraloj kur aš ir išsiruošiau. Nusprendžiau, kad jei jau Kalėdos be artimųjų, tai bent važiuosiu ten kur tikrai noriu.

Iš karto pradėsiu nuo antro galo – svarbiausi apibendrinimai šitos kelionės:

Nr. 1. Važiavau, kaip jau supratot, viena.

Patiko.

Pradžioj baiminaus, su Aidu pašnekėjus kiek ramiau paliko, bet nu vis tiek. Jau kažkam sakiausi, kad nuolat trinantis su krūva stažuotojų vienatvė aplanko tik tualete. Nu rimtai, turbūt net parduotuvėj nesu viena buvus. Be to, čia gi Indija – vienom moterim, o tuo labiau baltosiom nerekomenduojama keliauti.

Nu ir turiu pareikšti buvo visai nebaisu. Tiesa, aš žinodama, kad neatsipalaiduosiu jei pasidarysiu taip, kad vakarais ar naktim teks kur vienai trankytis (kaip mes dažnai darom taupydami laiką per kitas keliones) ir susigadinsiu kelionę, ir susiplanavau atitinkamai. O toliau viską lemia sveikas protas, gan turistinis regionas ir apibendrinimas Nr. 2.

Tai štai ne šiaip, kad nebuvo baisu, o net gan puikiai sekėsi. Viena vertus, jau buvo nusivarginus nuo keliavimo su dešimt žmonių, kai apsispręsti į kurią pusę dabar eisim trunka valandą. Kitas privalumas – nu kiek žmonių tada sutinki. Draugiškų, keistų, bišk įkyrių, indų, užsieniečių, you name it. Niekur jie nedingsta ir sutikt gali ir ne vienas keliaudamas, bet gerokai mažiau tikimybės, kad kažkas tave random užkalbins jeigu tu jau su kuom nors, negu kai esi vienas. + indai yra drovios būtybės moteriškų atžvilgiu, tai jei koks ir užsinori užkalbint grupelę, visad eis prie vyriškos giminės, o štai čia nebuvo jiem tokio pasirinkimo, tai pasibendravau ir su visai nieko indais.

Nr. 2. Pagaliau kažkiek pajaučiau indišką gyvenimo būdą/keliavimo ritmą/whatever. Dalį kelionės buvau susiplanavus, o antra dalis gavos „kur akys nuves“, nes užsilaukiau besvarstydama ir internetu jau viskas buvo užsakyta. Jeigu būčiau nepagyvenus kurį laiką Indijoj, būčiau nervinusis gerokai, nes traukinių tvarkaraščių neišsiaiškinsi; net jei esi stoty, o traukinys vėluoja, niekur niekas apie tai nepraneš, o užsukus į stoties viršininko kabinetą, jis tokiu meiliu balseliu pradės kviest papietaut, kad spruksi iš ten greitai. Ir taip toliau, ir panašiai. Tad tenka tik atsipalaiduot ir žiūrėt, kaip viskas savaime išsispręs. Ir visad išsispręsdavo. Nu ties, baisiai kažkokių rimtų situacijų ir nebuvo, bet lydėjo jausmas, kad itin sekasi. Gal dar ir dėl to, kad išmokau pagrindines tris keliavimo taisykles: klausk vietinių, klausk vietinių, klausk vietinių. Indijoj šitas galioja kvadratu.

Nr. 3. Viskas? Buvau sugalvojus daugiau kažką, nu ką darysi, einu apie pačią kelionę rašyt.

Naujienos naujienos (nu gerai truputi pavėluotai, bet ką jau čia):

- turiu lietuvę dar vieną. Nu gal nevisai turiu, bet gyvena tam pačiam mieste, tam pačiam name kaip aš, ir dar dirbsim netoli. Nepažįstu dar visai, bet vis smagu su kažkuo pabendraut gimtąja kalba ne per Skype. Jurga, jeigu kada aptiksi šitą blog’ą, tai jio, čia apie tave . Lenkai, tiesa, vis dar smarkiai lenkia, jų čia keturi vien dabar, o dar bent pora ruošias atkakti.

- Indijoj būna žiema. Nėr čia jiem kaip su mūsų kraštu lygintis žinoma, bet vėsu. Apie +10 C šiuo metu. O didėlesnė bėda yra ta, kad centrinis šildymas čia dar neišrastas, tai temperatūra viduj ir lauke skiriasi pora laipsnių, kas sudaro reikiamybę miegoti su megztuku ir karšto vandens buteliu lovoj beigi įsigyti šildytuvą, kuris pajams tiek elektros, kiek dar nesu suvartojus. Ai, nu bet.

Taip mes Indijoj leidžiam žiemą: su dekiais, kepurėm, vilnonėm kojinėm ir pan.

Apie kelionę vis rašau, bet pamažėliais, taig kantrybės

Ap(s)ibendrinimai

Praeitą kartą tik nufilosofavau kažką apie savijautas, o bet yra ir daugiau ką čia paapibendrint (metų pabaiga vis tik), papasakoti ar šiaip pablevyzgot.

Pradėsiu nuo lengvesnės dalies.

Kasdienybė. Bišk pakeliavom dar, į kalnus. Smarkiai šaltai keliavom, kas man bene vienintelei iš grupės patiko – nu nors kiek rudeniško-žiemiško oro.

Išsikraustė pusė namų, dabar besam keturiese gana dideliam name ir jaučiamės keistai. Bet išsikraustė ir pelė, kas irgi man bene vienintelei rūpėjo.

Aiesec‘as vis dar užknisa. Daug labiau nei pelė. Į labai smulkmenas neišsiplečiant, aš vis dar neužregistruota Indijoj. Tą reikia padaryti per pirmas dvi savaites, man gi šuoliuoja ketvirtas mėnuo, kuom ne šaunu? Nešiau dokumentus dukart, vienąkart naglai į akis pamelavo, kad viskas sutvarkyta. Antrą kartą tik išsisukinėjo. Dabar kasdien tekstinu, “tai kada registruosimės“, gal šią savaitę jau pavyks, nes trečias žmogus paskirtas būti atsakingu už mano užregistravimą yra gan normalus (update: pasirodo, toks pat kaip visi, registruosiuos kitamet). Spjaučiau ant visų Aiesec‘ų ir pati nueičiau, bet už vėlavimą yra baudos, tai čia jau anys man neišsisuks, dėl jų kaltės vėluoju, jie ir susimokės. Lyg ir sutarėm dėl šito, bet Ramunės patarlė po trijų su puse mėnesių Indijoj sako „niekada nebūk tikras indo žodžiu“. Vis tik jaučiu pareigą paminėti, kad pastaruoju metu sutinku ir šaunių indų, netgi tarp studentų, kas yra džiuginanti naujiena, o tai Kamilė jau man savo atsiuntė išsigandus. Pračekinsim ir jįjį.

Darbas. Nu čia įvairiapusiškai sekasi. Ko gero labiau teigiamai negu ne.

Jei truputį paplėtojus, teigiami dalykai būtų šie:

Tas, ką darau (pardavimai – aut. past.) man patinka ir įdomu.

Neblogai pramokau apie dizaino beigi programavimo paslaugas.

Niekas manęs nečekina ir duoda laisvę ir priima pasiūlymus gana noriai. Nėra jokių biurokratijų ar šiaip aparatų, kur kas nors turėtų ką nors patvirtinti, padiskutuoti su krūva žmonių ar dar kaip nors – nueinu pas šefą, pasakau, jis sako „yeah, ok“ ir tuom sprendimų priėmimas pasibaigia. Tas pakelia motyvaciją, skatina dirbti ir galvoti daugiau, be to jokie procesai neužsivilkina. Deja, tai yra lazda su dviem galais,

ir čia mes pereiname prie neigiamybių.

Antras lazdos galas yra tai, kad iš esmės visus sprendimus priima vienas žmogus + tas pats žmogus bendrauja su klientais (account management) bei parduoda (iki kol, žinoma, atvažiavo Ramunė ir dar nieko nepardavė. Nu bet čia įšokau į kitą neigiamybę). Įmonėj dirba 60+ žmonių. Kas nors kiek mokėsi vadybos teorijos, matyt numano, kur tai veda. Neatmenu, ką ten tiksliai tos teorijos sakė, bet galiu jums pasakyti, kur atvedė mumis:

komunikacijos problemos.

nekyla jokių idėjų, pasiūlymų, kritikos, iniciatyvos ar tiesiog diskusijų iš komandos – šitą man vis dar keista matyti. Bandau spėlioti, ar čia tik pas mus įmonėj taip, ar tiesiog Indijos kastų ypatumai persiduoda į gana stiprią hierarchiją (darbuotojas – manager – direktorius) įmonės viduj. Pasireiškia viskame. Per paprasčiausias smulkmenas, tokias kaip žodelis “sir” pridedamas net nesikreipiant. Kalbantis apie darbinius reikalus, niekas niekada neprieštarauja, o manager‘iai pamini tik “brilliant”, “perfect” ir panašius būdvardžius. ir dar nemazai visko..

sprendimų priėmimas iš greito patampa neįmanomai lėtu, kai to žmogaus tiesiog nėra arba jis nekelia ragelio gan tyčia arba neranda laiko atsakyti į mail‘us, o tą indiški žmonės daro dažnai, nesvarbu ar būtų direktorius, ar paprastas programeris, ar aiesec‘ietis. Bet čia vėlgi, nebūtinai vien indiškas bruožas.

(reiktų paminėti, kad mano matyta tikrovė gana nedidelė + iškreipta kalbos barjero, tai gali būti, kad nugrybauju, nors mano nuomonė gan sutampa ir su kitų stažuotojų.)

Ir visvien, galu gale pamacius, kaip veikia kitos imones arba, neduok die, valstybines istaigos, susipranti, kad cia jie is tiesu vieni saunesniu.

Jeigu nebe apie lazdą, o apie mane, tai kaip jau minėjau liūdina ir rezultatai. O tiksliau jų nebuvimas. Tam galima priieškoti nemažai priežasčių, tarp kurių papultų ir visos neigiamybės, kurias čia jau suminėjau. Vienas rimtesnis faktorius toks, kad pardavinėti kažką ko neišmanai nebaisiai įmanoma. Kai pasakojaus apie darbą dar kažkada rugsėjį, minėjau kad moko mane. Tai tie mokymai užtruko porą dienų, po to nebebuvo laiko, nes spėkit, kas mane mokė, ir praktiškai turėjau iš trumpų pakalbėjimų su vadovu, interneto ir nuolatinio lindimo prie programerių su savo klausimais susivokti viską pati. Uztruko. Bet, tiesa pasakius, tokiom aplinkybėm save vertinčiau gana gerai. Kitas dalykas vėlgi susijęs su tuo, kad viską sprendžia mano vadovas. Kai kuriose srityse mūsų nuomonės visai nesutampa, pvz. kaip turi atrodyti pasiūlymas, nu o ginčytis ir nuomonę pakeisti jis nevisai įpratęs. Be to, labai nelengva argumentuoti, kai pati nesu pardavus, o štai jis yra, daug kartų. Del to, ko gero, reiktu dazniau sutikti su jo nuomone, vis tik rezultatai jo naudai, o bet nelengva, nes issiskiria musu poziuriai ne kokiose ten smulkmese.

Overall, man cia vis tiek patinka ir idomu. Tos visos neigiamybes pavirsta kazkuo labai teigiamu, kai pradedi galvoti apie ilga perioda, o tai ko gero ir yra bottom line.

Dar buvau numacius pasidalinti ispudziais apie Indija, bet kadangi pietu pertrauka arteja I pabaiga, pasakysiu tik viena sakini: Salis, kurioj idomu trumpai pabuti, labai idomu pamatyti ir pakeliauti, bet niekaip nenoreciau cia gyventi.

Nu ir galiausiai, paveluotai, bet kai rasiau sita wordpress’as strigo ir nedave man nieko siusti, tai su praejusiom ir ateinanciom sventem mieli teveliai, giminaiciai, draugai ir visi kiti kurie uzsukat cia pas man Google’as pasipuose palme, kazkokios panasios Kaledos buvo ir pas man simet. daugiau papasakosiu veleliau, o bet paerzinimui galiu ideti nuotraukeliu, kurios yra mano ir Kamiles indo susitikimo rezultatas

Pusė

Nu gerai, šiek tiek mažiau, bet bent apytiksliai..

Jau tris mėnesius liksminuos šaly, kur pasirodo alaus pakankamai, užtai vyno nė per kur. Ir pyragų mažokai. Nu ir dar kažkiek panašiai laiko praleisti liko.

Kaip visi laikini emigrantai, tarstelčiau, kad laikas bėga kaip koks pašėlęs. Tik man rods, mane tas šiek tiek mažiau nustebina negu juosiuos. Vien dėl to, kad nuolatinėj žmonių kaitoj esu. Jeigu marasmuso ir kitų puikių mainų programų studentai maždaug vienu metu suvažiuoja, susipažįsta, susitūsina ir išvažiuoja, tai aš kiekvieną savaitę vis su kuom nauju susipažįstu, ir vis tenka atsisveikinti su zmonem, kurie padėjo apsiprasti ir išmokė, kaip išgyventi šitoj šaly. Kitas dalykas – nuolat labai aiškiai jaučiasi, kuriam laikui žmogus atvažiavo: štai lenkė, atvažiavus prieš dvi dienas jau sėdi su tašku ant kaktos ir planuoja lauktuves, nes tebus čia du mėnesius, o brazilė kuriai liko dar geras pusmetis, dar neturi nei vieno indiško papuošalo (o jų pirkimui atsispirti čia nelengva, mielos skaitytojos), nors tūno čia nuo rugpjūčio. Šitas ir padaro laiką absoliučiai reliatyvia sąvoka. Nei jis greitas, nei lėtas iš tiesų.

Šiek tiek stabtelsiu keliaut. Iki Kalėdų. Be visai neįdomių praktinių sumetimų, kaipo pinigų pataupymas, rimčiausia priežastis būtų, kad nebedžiugina. O tiksliau, nebestebina tiek, kad būtų verta savaitgalį ne pailsėti, o dar labiau nuvargti trenkiantis 7h besikratančiam autobuse į vieną pusę. Ir dar šalta kalnuos jau neprastai.

Jau kitą savaitę pusė mūsų buto išsikraustys. Gaila bišk, nes pamėgau tuos žmones. Liksim dabar su brazile, nevala vengre ir čeku. Ir pele (jio, it’s official, turim vieną, pati mačiau:/, sekmadienį pirksiu nuodų). Nu ir tenka prisipažinti, bišk pavydu tiem išvažiuojantiem, nes nors ir puikiai aš leisiu laiką paplūdimiuose su +35 su drambliais ir tigrais ir prieskonių planatacijom, netikėtai stipriai Kalėdų tradiciškesnių norėčiau. Ir Lietuvos pasiilgau, ne kaip Živilė (ne akmuo cia, Zivyl). O daug.

Kadangi pati vis neprisiruošiu raštelti, ką daugiau apie indiškus darbo ir kitus ypatumus, tai bent galiu nulinkint į straipsnį, kurį jau parekomendavo Tadas. Labai daug jau pati praktiškai pamačiau visko iš to, kas čia rašoma. Nu tik darbuotojai pas mus neišeina kada nori, o sėdi stropiai kiek reikia (nuo šiol ir kas antrą šeštadienį dirbsim) ir net kavos pertraukėlių jokių nedaro.

Tiek, mieli skaitytojai. Pabaigai – random nuotrauka (nė jokia čia užuomina kokiam nors lietuvaičiui . Čia daug kur tokios kirpyklos/skutyklos įsikūrę, per pirmas penkias minutes eidama iki sankryžos kokias penkias praeinu. Ant medžio pakabintas veidrodis ir maža lentynėlė, priešais – kėdė ir paslaugus kirpėjas.

p.s. su tuo himnu kino teatruose taip ir neišsiaiškinau. Darbe moteriškos sakė, kad tik kai kuriuose kino teatruose taip daro. Gal ir taip, bet va dabar dar pasigūglijau – visoj Indijoj tas gana įprasta ir jau daug metų ir kiekvienos valstijos valdžia nurodo, kaip elgtis. Vienžo, keistuoliai ir tiek…

Keistumai: popietė kino teatre

Mieli blogo skaitytojai,

Pakol neišblėso įspūdžiai – vakar buvau indiškam kino teatre ir negaliu susilaikyt nepapasakojus tam tikrų ypatumų, kurie sukėlė šypseną keletą kartų.

Visų pirma, Indijoj prekybos centruose, tiek mažuose, tiek dideliuose kažkodėl yra įprasta turėti atskirą įėjima ir išėjimą. Antra, įprasta yra įeinant apturėti patikrinimą neprastesnį nei bandant pažiūrėt į Pakistano pasienį ar šiaip skrendant į kokią kitą šalį. Gauni parodyt rankinę, negalima įsinešti jokių savo maisto produktų (būtų nestebėtina į maisto prekių parduotuvę, bet į kino teatrą?) ar gėrimų, foto aparato nu ir įvairių potencialių ginklų, įskaitant peilį, degtukus, žiebtuvėlį etc. Nesu dar išsiaiškinus, kodėl indai taip kruopščiai viską tikrina (tas galioja ne tik kino teatrui, bet ir prekybos centrui pilnam rūbų parduotuvių, ofisų pastatams ir t.t.), gal pradėjo tik po Mumbajaus įvykių, bet nieko tiksliai nežinau, tai ir nespėliosiu daugiau.

Nukakus į kino teatro teritoriją, t.y. trečią aukštą šiuo konkrečiu atveju, turėjome krūvą restoranėlių kairėj pusėj ir patį kino teatrą dešinėj. Spėkit ką? Ir šituose restoranėliuose nusipirkus maisto negali įsinešti kinan. Čia pat reikia praeiti dar vieną daiktų patikrinimą, nu ir galų gale priartėjame prie vietos, kur jau gali atominėm kainom įsigyti sumuštinėlį, popkornų ar dar kokio „maisto“. Nu gerai, šito keistumo priežastis aiški – išpešti daugiau pinigo.

Kino salė ne kažkuo ypatinga. Žiūrėjom 2012, visai neketinau, bet tat buvo vienintelis kiek nors su anglų kalba susijęs filmas, jokiuose kituose net titrų negali tikėtis angliškų. Filmas juokingas, kaip ir buvo galima tikėtis ir nėr čia ko apie jį išsiplėsti.

Kitas šypsnį keliantis dalykas buvo indiškos reklamos prieš jį, nu bet čia nenupasakosiu niekaip indiškų spigiu balsu atliekamu dainelių apie kremą, tai tiek to.

Trečias ko gero labiausiai nustebinęs dalykas buvo, jau užgesus šviesoms prieš pat prasidedant filmui atbėgusi eilutė „Please stand up for the national anthem“. Nu ir ką jūs manot, iš tiesų, visa salė atsistoja, pasigirsta melodija ir indai gieda savo himną, ekrane sukasi koks tai klipas, vaizduojantis Indijos armiją, kuri panašesnė į krūvą alpinistų (filmuota kažkur giliai kalnuose) su ginklais ir milžiniška Indijos vėliava. Nesu tikra ar čia toks vyriausybės bandymas skatinti pasididžiavimą savo šalim, ar promo akcija „stokit į armiją“, bet jau žinau, ko klausiu pirmadienį iš pat ryto darbe savo kolegių.

Dar nesu aš pripratusi prie pertraukėlės kino vidury, bet čia kiek esu girdėjus nėr indiškas išmistas.

Tai va, tuo pačiu galiu pasigirti, kad nusipirkau antklodę ir jau nebešalsiu. Dar vakar vakarop ketinom eiti į „Condom bar“ visai netoli esantį ir gana žymų, nes kontraversišką. Buvau nustebus, kad toks egzistuoja. Visai nebuvau nustebus, kad pasirodo jį neseniai po neilgo gyvavimo laikotarpio uždarė dėl gyventojų protesto.