Kerala

sausio 29, 2010

Ok ok. Kerala. Visai pietuose besanti Indijos valstija, kur aš kažkodėl išsitrenkiau švęst Kalėdų ir Naujų.

Išvažiavau 23-ią dieną tiesiai iš darbo traukiniu stotin. Iš ten į Delį, iš kur išskridau. Čia buvo mano baimė nr. 1, t.y. Delio traukinių stotis ir derėjimasis su taksi nakčia (nu apie 23h atvažiavau). Be reikalo baiminaus. Stotys Indijoj ko gero yra viena saugiausiu vietų, kadangi dieną naktį pilnos žmonių. Nu bent didesniuose miestuose. Delis dar yra pagarsėjęs (kartą kitą pati patyriau) kaip lupikų ir šiaip nedraugiškų turistų piniginių atžvilgiu žmonių miestas. Tai kad buvo naktis ir itin šalta (nu gerai, ne itin, tiesiog aš kai išsiruošiu į pietus, tai per daug rūbu neprisijamu) derėtis nepadėjo. Anyway, oro uostą pasiekiau laimingai. Ten praleidau naktį iki skrydžio. Laikas labai neprailgo – excitement apie kelionę, sutiktas kiek įkyrus indas bei knygynas padėjo prastumti tas valandas.

Off topic: mėgstu knygynus Indijoj – knygos tokios pat kaip pas mumi (nu tik angliškos), kainuoja ne centus, bet tikrai pigiau nei Lietuvoj (kol kas kiek pirkdavau būdavo apie 15lt), o kai žinai kiek laiko praleisi kely tai pasidaro vienas būtinų atributų.

Gruodžio 24d. Kūčios.

Šita diena turėjo būt gan stipriai varginanti, nes skridau ne tiesiai Keralon, o į Coimbatore, iš kurio reikejo jamt 6h traukinį iki vieno pagrindinių turistinių miestelių Keraloj – Cochin. Galvojau, kad viena keliaudama gerokai daugiau išleisiu viešbučiam ir transportui, nes su niekuo nesidalinu išlaidų. Su viešbučiais – tiesa, o va su transportu tai sekdavosi man vis kokį autobusą pagriebt. Nu gal tiek ir sekdavosi – 100 Rs rikša vs. 5 Rs autobusu buvo pakankamas argumentas pablūdint aplinkui, paklausinėt vietinių ir susirast kaip nusigaut iš/į oro uostą ir pan. Dėl indiškų žmonių nesugebėjimo pasakyti ‘Nežinau’ arba perklausti jei neišgirdo, jau esam turėję nuotykių, kai nuvažiuoji visai ne ten kur nori, tai čia pasidariau paranojiška siek tiek, nes įlipus į autobusą klausdavau bent trijų žmonių ar čia tas kurio man reikia, tai tokių nuotykių kaip Aido pavyko išvengti.

Off topic nr. 2. Itin daug kur viską rašantys angliškai indai apie autobusus taip negalvoja – dauguma info hindi, be vietinių nieko nesuprasi.

Pagal Justės request’a rašau apie žmones. Žmogus nr. 2 sutiktas autobuse iš traukinių stoties į Cochin centrą leitenantas iš Šri Lankos. Sakė ten dar trečdaliu pigiau nei Indijoj. Reiks lankyt.

Tai štai vakarop atsidūriau Cochin – miestelis man smarkiai patiko, gal dėl to, kad per pačias Kalėdas norėjos nors kiek artimesnio peizažo nei indiški statiniai ir šiukšlinos gatves. Cochin – turistinis miestelis, apsuptas vandens, gan švarus, pilnas parduotuvėlių, restoranų, jaukių kavinių ir pora bažnyčių. Net žydų rajoną turi.

Kučių vakarienė, reikia pripažinti, buvo liūdnoka. Baisiai norėjos užsukt į bažnyčia bent kokios Kalėdiškos dvasios pajust, bet kol palydėjau sutiktą apsirgusią australę susitikt su jos draugu, mišios baigėsi ir viskas buvo uždaryta. Susiradau restoraną, pavakarieniavau neskanių makaronų (kokį 15-tą kartą užlipu ant to pačio grėblio, vis norėdama ne indiško maisto, išsirenku makaronus, nes daugiau nelabai kokių variantų yra, ir jie visada būna nelabai kokie.), bišk paliūdėjau ir grįžau miegot. Po praktiškai 24h oro uostuose, lėktuvuose ir traukiniuose miegas buvo pasakiškas.

25 d. Kalėdos. Jau kitą rytą išsiruošiau į kitą miestelį, Keralos pietuose – Varkala. Atkeliavau pavakare, apsistojau pas žmones nr. 3 ir 4: Augustą ir Katją (www.followtheroad.com – jų puslapis). Visai neketinau Indijoj naudotis couchsurfing‘u, bet netyčia aptikus juos negalėjau neparašyt. Labai jaukiai mane priėmė, praleidau ten dvi dienas dienas. Nėr daug ko žiūrėt, bet paplūdimys smagus, jūra šilta, oras puikus. Varkaloj praleidau pirmą ir turbūt vienintelę dieną gulėdama indiškam paplūdimy. Dar sustikau Kamilės indą, katras yra puikus ir manęs daug prifotkino. Kristina, jis tikrai šneka be indiško akcento.

Aha, nuotraukų bišk.