Legaliai Indijoj

Hei,

Su švente!

Užsiregistravau Indijoj!

Nu tiesa, tas įvyko antradienį, bet jūs gi nežinot. O Residential Permit gavimo procesėlis įvyko, kaip jau įprasta Indijoj, sudėtingai.

Tą reikia padaryti visiem užsienietiškiem žmonėm, kurie planuoja praleisti daugiau nei pusmetį Indijoj. Per pirmas dvi savaites nuo atvažiavimo, kurios man buvo rugsėjo pradžioj gūdžiais 2009-aisiais. Sunešiau aš tada visus daug dokumentų čiuvui iš Aiesec‘o, kuris tuo metu buvo atsakingas už stažuotojus ir jis man sakė, kad viskas sutvarkyta. Po poros mėnesių išgirdau, kad nė velnio, jis man tiesiog pamelavo.

Nu ir prasidėjo.

Kas prasidėjo?

Praktiškai niekas neprasidėjo. Kai vėluoji reikia mokėti baudą, kadangi kaltė Aiesec‘o, aš turėjau ten eiti ir registruotis su jais. Tris mėnesius man tiesiog sakė belekokias priežastis, kodėl niekaip neinam į ta registracijos ofisą, kol priartėjo deadline‘as (180 dienų, po to nebešiaip 70lt baudelė gresia).

Kaip tik tuo metu aiesec‘as turėjo pasikeitimų metą, kai pasikeitė atsakingi žmonės ir t.t. Long story short, čiuvas kuris per keturis mėnesius nepadarė nieko tik pametė keletą dokumentų, kuriuos jam buvau padavus, man pasakė, kad jis dabar atsakingas už kitus dalykus, neturės man laiko ir išvis ko aš čia skambinėju. Susinervinus itin, priskambinau kitiem aiesec‘iečiam ir galų gale ledai pradėjo judėti.

Antra dalis.

Nežinau ar pasikeitė taisyklės, ar registracijos darbuotojai tiesiog norėjo pinigų iš manęs išpešt, bet patampė po įstaigas kaip reikalas. Pirma diena: pasakė, kad reikia nuvažiuoti į miestelio policiją gauti raštą, kad jie patikrino, ar mes (registravaus kartu su ruse, kuri neseniai atvažiavo) tikrai gyvenam toj vietoj, kur sakomės, kaip mus mėgsta kaimynai ir pan.

Iš to policijos ofiso mus nusiuntė į mūsų sektoriaus policijos ofisą. Ten vaizdelis kaip iš filmų, kur veiksmas vyksta mažam miestely Meksikoj: mažas plytinis namukas, stalas ir pora suolų lauke ir vienas apvalainas policininkas krapštantis kojos pirštą ir besišildantis prieš saulutę. Viskas buvo tiksliai taip, kaip nupasakojau. Policininkas aišku primetė besąs labai svarbus ir atidėjo apsilankymą kitai dienai. Tiesa, angliškai nekerta nei žodžio – buvo linksma, kai bandė ištarti ir užrašyti savo indiškom raidelėm „Marijampolė“. Neįsivaizduoju, kam jam tos informacijos reikėjo. Užsuks gal kada.

Po poros dienų, kai nieko iš policininkų nesulaukėm, nuvažiavom vėl ten, šįkart pasiėmėm policininką su savim ir vežiojom kur reikėjo: pirma, kad mes tvarkingi ir šaunūs, pasirašė kaimynas, po to mūsų landlord‘as. Tiesa, aiesec‘iečiai sakė, kad turėjo duoti kyšį policininkui, kad dokumentą gautume iškart.. Nemanau, kad melavo.

Vėl į \registracijos ofisą kur mum pasakė, kad vietinio policininko neužtenka, reikia, kad jo raštą kokiu tai parašu patvirtintu ir miestelio policija. Įspūdžiai iš pastarojo nesiskiria stipriai, tik žmonių daugiau ir dar labiau nieko neveikia. Mūsų atsineštą dokumentą kokią valandą siuntinėjo iš rankų į rankas ir skaitė ir dalinosi įspūdžiais. Dar po pusvalandžio arbatos gėrimo pradėjo veikti kažką į temą ir gana greitai gavom, ko atėjom. Po to aiesec‘ietis buvęs su mumis sakė, kad taip greitai susisuko tik todėl, kad mes užsienietės. Indui būtų tik pasakę ateik kitą kartą.

Dar po poros apsilankymų registracijos ofise, kai jau visi parašai buvo surinkti, galų gale gavom dokumentus. Kartu pasakė, kad turėsiu ten apsilankyt už poros savaičių vėl, kadangi pasirodo reikia prasinešti prieš išvykstant. Pasakyti dabar, kadangi žinau tikslą laiką ir t.t., netinka. Reikia ateiti vėl. Nieko tokio. Jau beveik sava ten, tai ir nueisiu. Tiesa, manau, kad nieko nenutiktų ir nepranešus, kadangi jokios kompiuterizuotos sistemos visame šitame reikale nėra. Jokių kompiuterių jokiam ofise nėra (ok, vienas kitas, pas rimčiausius veikėjus). Viskas rašoma, segama ir kopijuojama ranka į diiideles knygas, kurios po to dedamos į dar diiidesnes spintas padulkėti.

Reziumė: Užtrukom kiek daugiau nei savaitę: apturėjom 4 apsilankymus pačiam registracijos ofise, 2 miestelio policijoj ir 2 mūsų sektoriaus policijoj. Išgėrėm du puodukus arbatos, 3kart išgirdau paklausimus, ar tikrai yra tokia šalis Lietuva, ir visam tam sugaišom daug daug laiko, nes indai žmonės skubėti nelinkę.

Va va toki įspūdžiai iš Indijos biurokratų.