Tiesiogiai is Dzaipuro

Busy days. Liko LYGIAI SAVAITE iki grįžimo, užtai randu daug užsiėmimų, kurie yra skubesni/įdomesni nei parašymas į blog’ą. Nu bet sita diena tiesiog vercia pasidalinti ispudziais.

Esam stai IT kompaniju mugej Dzaipure. Prisirenka cia 100 indisku kompaniju su dar 200 uzsienio delegatu, kuriai baisiai nori partneriauti. Tikesimes. Anyway, del sito reikalo paskutines savaites praleke ohoho kaip greit su visais paruosiamaisiais darbais.

Pačioj mugėj turėtų būt įdomu. Man įdomiausia paspoksot ir pabendraut su kitų indiškų IT kompanijų atstovais, kad nesusidaryčiau įspūdžio apie tai, kaip jie čia veikia iš vienos įmonės. Kitas dalykas – tarp užsienio dalyvių gerokai daugiau svečių iš Lotynų Amerikos, Afrikos, kitų Azijos šalių negu vakariečių. Įdomu, kokie jų lūkesčiai ir ko jie čia ieškos. Kažkodėl įtariu, kad greičiau važiuoja pasižiūrėt, kaip dirba indai ir taikyt pas save negu kažką labai pirkti arba outsourcint’i. Nebent konsultacines paslaugas. Nu bet pažiūrėsim.

O bet jeigu manot kad tarptautine muge reiskia kad isvengiama indiskumu, klystate itin. Stai mes su dar dviem stazuotojom atvaziavom su traukiniu, kad turetumem diena ramiai pasiruosti: paruosti stenda, nupirkti reikiamu dalyku ir t.t. ir pan. Cia su mumis turejo but ir indiski kompanijos vyrai, kuria vaziavo atskirai su masina ir visa medziaga. Spekit kiek nuveikem? Aha, jie veluoja 7h, o mes praleidom diena siaip besiblaskydamos, nes nieko be tos medziagos negalim daryti. Tiesa, muges organizatoriai irgi ne kitokie – nuejom ten bent uzsiregistruoti, o bet jie tik nustebe i mus paziurejo ir sake “ai, tai registracija nukelta, nu kokiom 5h, nezinom tiksliai…”. Vat ir nenustebau net is tiesu. Bet vis smagu paskutinem dienom stebeti situs dalykus ir galvoti, kad tuoj busiu Lietuvoj (kur nera biurokratijos, beveik nera korupcijos ir zmones dirba produktyviai. cia viskas reliatyvu, bet siuo metu man toks jausmas. Gal apbles, kai grisiu). Brazilei, kuri buvo atsakinga uz ruosimasi mugei (ir beje viska padare puikiai) ir vaiksto dabar susinervinus, visai nesmagu, o bet indiskiem zmonem i tai ne motais.

Dar Jaipur’e shopinsiuos. Užsakymų nebepriiminėju. Finnair’as blemba duoda man tik 20kg vežtis, tiek turėjau jau atvažiuodama (ir tikrai daiktų per daug neprisikroviau!), o už kiekvieną extra kg prašo 30 eurų.

Praėjusį pirmadienį buvo Indijoj Holi šventė, kurios metu visi turškiasi su dažų milteliais, svaido ir teplioja vieni kitus, purškia vandeniu ir t.t. Į labai didelį sūkurį pakliūt neteko, nes nėjom į miestą labai anksti (žaidžia jie iki pietų, po to matyt nusbosta arba prausiasi) bei mūsų indai su kuriais tą savaitgalį keliavom itin stresavo dėl to, kad mus, baltas merginas, jie puls dvigubai. Nieko panašaus nebuvo, nenori – nieks tavęs neliečia. Kolegos indai yra linkę stresuoti bei perdėti visada ir apie viską, ypač dėl pavojų moterims. Nu ir gal dar dėl to, kad net paėmimas už rankos arba apsikabinimas čia yra neįprasta.Šiaip jau man buvo gražu. Viskas uždaryta, žmonės džiugiai nusiteikę išlindę į gatves, nuo mažo iki seno terlinasi sau. Indai sako, kad negražumai prasideda kai jaunimas prigeria, nu bet šito man užstebėti nepavyko, tai Holi liks prisiminimuose kaip gražus dalykas.

Kadangi rasau is Dzaipuro, mini interneto kavines, kurioj dvokia taip lyg po apacia teketu kanalizacija, foto ikelsiu kada veliau. Ir lietuvisku raidziu del sitos priezasties nera.

Tai tiek trumpo pasipasakojimo.